Iš namų į namus
Dharshanas Navartnamas Lietuvoje praleido jau dvejus metus ir šiandien jis yra vienas iš seniausių prieglobsčio prašytojų Pabradės pabėgėlių priėmimo centre. Nedidelį Pabradės miestelį Dharshanas šiltai vadina savo namais.
„Tiesą sakant, nelabai besiilgiu namų Šri Lankoje. Pabradėje jaučiuosi kaip namuose. Gamta panaši, daug žalumos, visi mane čia pažįsta. Tarsi pabėgau iš namų... į namus”, – juokiasi Dharshanas. Tačiau jis neslepia, kad vos tik atsikėlus į šį miestelį nebuvo taip lengva. Šrilankietis kurį laiką buvo varstomas vietinių žvilgsnių, sulaukdavo ir piktų komentarų: ,,visada sakiau, neteisk pagal išorę. Net ir piktą sakiusiems mosteldavau ranka prisėsti šalia, pažinti mane, o tada, jei yra prasmė, apkalbėti. Tiesą pasakius, dauguma iš pradžių burnojusių žmonių šiandien yra geri mano draugai.“
Čia blogai? Mačiau ir blogiau
„Dažnai manęs teiraujasi, ką tokio padariau, kad atsidūriau Pabradėje“, – sako Dharshanas. Daugelis nuvertina Pabradę dėl jos dydžio ir galimybių masto. Net ir patys prieglobsčio prašytojai dažnai nevengia paburbėti ir suskuba išvykti iš Lietuvos. Tačiau Dharshanas pats sunkiai tai supranta: „Kasdien keliauju su kavos puodeliu prie vandens telkinio čia, Pabradėje, sėdžiu, mėgaujuosi kiekviena akimirka. Nebenoriu bėgti. Čia jaučiuosi saugiai ir patogiai.“
Dharshanas, prisimindamas Šri Lanką, pasakoja, kad ten neturėjo nuolatinės gyvenimo vietos nuo maždaug 13 iki 32 metų. Karinė situacija šalyje privertė jį su šeima nuolat migruoti iš vienos vietos į kitą. Galiausiai į karą išėjo ir nebegrįžo jo tėtis kartu su vyresniuoju broliu. „Klausiate, kodėl esu toks laimingas? Patikėkite, čia dėkoju Dievui už kiekvieną saugią dieną“, – sako jis.
Dharshanas su bičiuliais patys imasi iniciatyvos pagyvinti ir paįvairinti gyvenimą Pabradėje. Jie moko vietinius atvirumo, kitų kultūrų pažinimo ir užsienio kalbų. „Yra vaikų, kurie net tokio tamsaus gymio žmogaus nėra matę. Tada ir tenka aiškinti, kodėl esu toks“, – juokiasi jis. Taip pat, kartu su kitais prieglobsčio prašytojais iš Afganistano ir Kubos, Dharshanas yra įkūręs muzikos grupę ir neseniai pradėjo vesti badmintono užsiėmimus vietinėse mokyklose.
Per maistą į draugystę su kalinčiu jaunimu
Meilę maistui ir maisto gamybai Dharshanas atrado dar Šri Lankoje, kai liko gyventi vienas su mama. Anot jo, mamai išėjus dirbti, Dharshanui tekdavo gaminti, o tai šiandien tapo jo aistra. Pats dalijasi mintimis apie svajonę ateityje įkurti šrilankietiško maisto restoraną Lietuvoje ir taip įprasminti save gamindamas kitiems.
Praeitą savaitę Dharshanas su krepšiu maisto vyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus, kur jo laukė apie keliasdešimt kalinčių jaunuolių. Ilgą popietę Dharshanas skyrė gamindamas šrilankietiškus patiekalus apsuptas smalsių vaikinų akių. Šie turėjo progos paragauti rankomis gamintos šrilankietiškos vištienos, duonelės ir saldžių svogūnų. Šrilankietis neatsigynė jaunuolių dėmesio: gamindamas atsakinėjo į vaikų klausimus apie mėgstamiausius patiekalus Lietuvoje, apie negirdėtus valgius gimtoje saloje, o prieš išvykstant visi pagarbiai spaudė Dharshano ranką ir dėkojo už neeilinius pietus.
„Nemačiau jų kaip kažkokių nusikaltėlių, žiūrėjau į juos pirmiausia kaip į žmones, – dalinasi Dharshanas, paklaustas, kaip jautėsi įkalinimo įstaigoje, – tikiu, kad tie vaikai buvo pastūmėti neteisingai pasielgti ir gerai nesuprato, ką tuo metu darė“. Dharshanas pasakoja, kad Šri Lankoje yra daug daugiau kolonijų ir pataisos namų, o kiekvienoje jų gyvena apie 200–300 nepilnamečių. Tokius skaičius išaugino karas: jaunuoliai auga be tėvų, juos įtraukia į karines organizacijas, jie aplink save mato nuolatinį žiaurumą, todėl patys tampa tokie. Šrilankietis tiki, jog tos kelios dešimtys jaunuolių Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose išgyveno savus karus šeimose bei elgėsi pagal matytą pavyzdį. „Šie jaunuoliai nėra blogi žmonės, jie buvo pastūmėti į tokį gyvenimą. Kuo daugiau stumsime juos nuo savęs, nuo visuomenės, tuo agresyvesni jie taps.“
Perlipkime stigmas: „Climb Over“ projektas
Dharshano požiūrį į nusikaltusį jaunimą palaiko ir VšĮ „Integracijos Centras“. Organizacija įgyvendina Erasmus+ projektą „Climb-Over“, skirtą nusikaltusio jaunimui reintegracijai skatinti. Projektas suteikia daugybę galimybių prisidėti prie pagalbos jaunuoliams ir patiems susipažinti su esama situacija, sugriauti savyje vyraujančias stigmas apie šią visuomenės grupę.
Griauti stigmų savanoriai yra kviečiami greitai startuosiančiame kūrybiniame socialinių reklamų konkurse, kurio tikslas yra sukurti plakatą, atkreipsiantį dėmesį į stipriai stigmatizuojamą kalintį jaunimą. Taip pat savanoriai yra kviečiami dalyvauti vasaros renginių cikle, vykdomame Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Jų metu savanoriai iš laisvės dalyvauja įvairiose aktyviose ir meninėse veiklose kartu su kalinčiaisiais, kurių metu susipažįsta, vysto abipusiai auginančius, neformalius pokalbius.
Kiti norintieji turi galimybę įsitraukti į SUPERbičiulystes su į laisvę paleidžiamais jaunuoliais. Užmegzti SUPERbičiulystę reiškia neribotą savanorišką veiklą, kurios metu suaugęs žmogus savanoris skiria dalį savo laisvo laiko bendravimui su į laisvę iš įkalinimo įstaigos išeinančiu jaunuoliu. Atvirais ir nuoširdžiais pokalbiais, turininga veikla, kryptingais užsiėmimais ir paties pavyzdžiu SUPERbičiulis tampa didžiausiu pagalbininku profesinio kelio paieškose, vidinių stiprybių puoselėjime ir atsparumo neigiamai aplinkos įtakai auginime.
