Prie namų Hikkaduwa ji mato, girdi ir dūkstančias beždžiones, nors jos – priešingai nei turistinėse vietose – nei į namus veržiasi, nei vagia daiktus, nei kokių iškadų pridaro. „Sugyvenam kaimyniškai“, – nusikvatoja Marija Dominyka. Kaip ir su benamiais šunimis ar katėmis, kuriuos vis pašeria. Nors prie laukinės gamtos dar kartais reikia priprasti – dar neišugdytas tas bebaimiškumas, kuris vietiniams susiformavęs tikriausiai dar nuo vaikystės.
„Laukus čia dirba senolis, toks mažutis, kūdas. Jis kažkurią dieną sako – „Radau gyvatę, gal turit kokį pagalį?“. Jis taip ramiai paklausė! Nedidelė buvo ta gyvatė, bet tikra kobra, taigi jei įkąstų – gyvenimo galas ateitų“, – prisiminė Marija Dominyka.
Su Marija Dominyka susisiekiau norėdama pasikalbėti apie dabartinį gyvenimą Šri Lankoje, kaip keliautojams pasikeis atostogos šaliai pagaliau vėl priimant turistus. Bet šnekučiuojantis vyniojosi vienas už kitą įdomesni jaunos moters gyvenimo vingiai.
Dar būdama paauglė Marija Dominyka išvyko mokytis į Jungtinę Karalystę, baigusi mokslus ėmė kopti karjeros laiptais, bet suprato norinti iš gyvenimo daugiau – tad susikrovė kuprinę ir viena iškeliavo į Aziją. Pažintis su kitomis kultūromis leido jai kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, įvertinti tai, kas jame iš tiesų svarbiausia. O gimusi meilė lėmė ir dar didesnius pokyčius gyvenime – jauna moteris persikraustė gyventi į Šri Lanką ir čia net atidarė svečių namus. Bet apie viską nuo pradžių.
– Išvykai iš Lietuvos būdama vos 16-os metų. Kodėl?
– Su tėvais pasitarėm, kad siekiant įdomesnio ir pažangesnio išsilavinimo aš važiuosiu į internatinę mokyklą (angl. boarding school) Anglijoje.
