Kartą bandžiau susidėlioti, kuris pasaulio didmiestis yra man artimiausias. Paryžius, Londonas, Niujorkas ar Roma? Na, visi jie skirtingi, tačiau Stambulas užima išskirtinę vietą. Tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų civilizacijos, nors jis daugiau primena europinį centrą. Stambulas – didelis kosmopolitinis miestas, su rytietišku atspalviu. Sakoma, kad jis gali nepatikti, gali žavėti, tačiau abejingų nebūna, Stambulas palieka spaudą kiekvieno čia apsilankiusio sieloje. Bevaikščiojant Nepriklausomybės Ikstikal prospekte gali pajusti nemažą turkų tautos mentaliteto dalį. Didžiulis srautas žmonių, ypač vakarais, pradžioje baugina tave ištirpdyti tokioje masėje, tačiau vėliau suvoki, kad esi netirpstanti dalelė ir kartu su visais plauki į tau vienam reikiamus okeanus.
Yra čia ir luošių ir prašančių išmaldos, tačiau jų yra visur ir jie į akis nekrenta. Gatvės ledų pardavėjai gana išradingai, su šou elementais, įtaikingai suburia minią žmonių, o tarp jų visada atsiranda perkančių. Čia pat muzikantas džiržgina senoviniu styginiu instrumentu ir pulkas jaunimo, pritariant būgneliui, šoka. Nuoširdu ir gražu. Sutinkame Rusijos telekanalo „Moja planeta“, kuri alternatyvi „Travel“ kanalui, vedėją Artiomą Chvorostuchiną, filmuojantį naktinį Stambulo gyvenimą. Pasisveikiname su kolegomis, nusifotografuojame ir aplink suburiame žioplių būrį.
Keptų kaštonų ir įdarytų midijų prekiautojai siūlo paragauti, iš anksto nereikalaudami užmokesčio. Turguje taip pat, ragauk, degustuok, tačiau nepiktnaudžiauk ir žinok iš anksto, jeigu tai darai, turėsi ką nors pirkti.
Užsukame į katalikų Šv. Andano Paduviečio katedrą, kurioje ilgą laiką dirbo ganytoju būsimas ir šiandien jau kanonizuotas popiežius Jonas XXIII. Šalia bažnyčios jam pastatytas paminklas. Nustembu, kad nedidelė dalis turkų yra katalikai ir stačiatikiai. Mišios vyksta turkų kalba, tačiau iš apeigų eigos viską suprantu. Stambulas, tiksliau senasis Konstantinopolis, vienas iš krikščionybės centrų – Bizantijos imperijoje krikščionybė buvo pripažinta valstybine religija. Uždegę žvakelę žingsniuojame toliau.
Matome moterų su skaromis ir netgi čadromis užsidengusias veidus. Tai – arabės, aiškina gidas Halitas, jos ir valgo šitaip, ranka pasikelia užuolaidėlę, įsideda burnon maistą ir tai joms neatrodo dideli nepatogumas. Gatvėse jaunos turkų merginos savo elgesiu niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito Europos miesto gyventojų. Nepriklausomybės prospektas primena daugiau Paryžių, negu įsivaizduojamą Stambulą ir tik smailūs minaretų bokštai, primena esant musulmoniškoje šalyje.
Ypatingas apima jausmas kuomet patenki į aikštę tarp Sofijos soboro ir Mėlynosios mečetės. Du galingi energetikos poliai veikia kaip geros savijautos pakrovėjai, todėl čia visuomet būriai žmonių. Ne paskutinėje vietoje ir čia atsiveriantys vaizdai, tarp fontanų ir palmių ištisai spragsi fotoaparatai. Hagia Sophia – tai senasis Konstantinopolio soboras, tik vėliau šalia jos išdygo minaretai, tačiau jie tarsi papildo senąją bizantiškąją architektūrą. Mėlynoji mečetė jau vėlesnis XVII a. Osmanijos imperijos sultono Ahmedo I statinys. Paradoksalu, kad Sofijos soboras iš išorės nėra išvaizdingas, tačiau stulbina puošnumu viduje, o Mėlynoji mečetė atvirkščiai, grakšti iš lauko, bet santūri viduje.
Vienas iš įspūdingesnių objektų tai Bazilika – vandens saugykla. Tai VI a. Imperatorius Justiniano laikas statyta vandens saugykla, kurios vietoj anksčiau stovėjo Bazilika, todėl šis požeminis statinys gavo tokį vardą. Jos ilgis 140, o plotis 70 metrų, viduje yra 336 kolonos, kurios laiko lubų skliautus. Galima pastebėti kad 9 m aukščio kolonos yra skirtingos ir jos panaudotos iš senesnių antikinių pastatų. Šiame rezervuare galėjo tilpti apie 100 000 tonų vandens, kuris buvo naudojamas apsupus Konstantinopolį priešams. Lankytojams šis objektas atvėrė duris tik 1987 m. tačiau čia visuomet būriuojasi turistų eilės, juk ne kiekvienoje šalyje tokią saugyklą pamatysi. Tokio neįprasto objekto neaplenkia ir Holivudo režisieriai, čia buvo filmuojamas filmas apie Džeimsą Bondą „Iš Rusijos su meile“.
Stambulas, tai Adomo Mickevičiaus mirties vieta, čia jis praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Atvykęs 1855 m į Stambulą A.Mickevičius ketino sutaikyti konflikto apimtus lenkus ir suburti juos į legioną kovai už Respublikos nepriklausomybę. Čia garsusis poetas susirgo ir iškeliavo anapilin taip ir neįgyvendinęs savo lūkesčių. Mūsų pageidavimu, gidas Halitas Gafaras veža mus į A.Mickevičiaus muziejų. Prisipažįsta, kad pats čia lankosi pirmą kartą. Mus stebina, kad namas, kuriame įsikūręs muziejus, šiandien atsidūręs turgaus viduryje. „Litvanya! Vatanim benim! Ne kadar degerli oldugunu saglik gibi, Seni kaybetmeyen nasil bilebilir ki?”. „Lietuva, Tėvynė mano, mielesnė už sveikatą!“ – taip skamba A.Mickevičiaus „Pono Tado“ eilės turkiškai.
Geopolitiškai Turkija stabili šalis, nors pasitaiko studentų ar profsąjungų bruzdėjimų ar streikų. Kartais kurdai vienur ar kitur parodo norą būti matomi ir tuomet reikalauja nepriklausomybės. Plaukiame Bosforo sąsiauriu ir dairomės į krantus. Krantinėje stovi prezidento Atatiurko buvusi jachta, gal tiksliau laivas, kuriame šiandien įsikūręs muziejus. Šis žmogus šalyje labai gerbiamas, netgi vyrauja tam tikras kultas, nes jo dėka turkų tauta buvo išlaisvinta iš fundamentalistiškų islamo tradicijų. Įsivyravo nauji papročiai, priartinę turkus prie europietiškų standartų. Moterims leista nedengti veido burkomis, jų teisės sulygintos su vyrų. Žvelgiant iš šono atrodytų, kad svečiuojuosi krikščioniškoje šalyje, tačiau atėjus maldos laikui, sugriaudėja aplink minaretai. Visgi niekas nepuola ant kelių, o ramiausiai atlieka savo kasdienius darbus, jeigu darbu gali vadinti prekybą, o prekiauti turkai moka.
Bosforo sąsiauris, tai riba tarp Europos ir Azijos. Aplink miestą išsimėčiusios septynios kalvos, septynios kaip ir Romoje. Azijos pakrantėje daugel privačių vilų ir rūmų. Tiesiog pro balkoną gali meškerioti. Europinėje dalyje matosi Rumeli Hisari tvirtovė, kuri buvo pastatyta per 136 dienas Mechmeto II prieš puolant Konstantinopolį. Ši tvirtovė saugojo išėjimą į Juodąją jūrą ir turėjo neleisti bizantiečiams ten įsiviešpatauti. Šis XV a. fortifikacinis statinys vienaip atrodo nuo kranto ir visu grožiu atsiskleidžia nuo Bosforo vandenų. Jo dantytos sienos su mašikulomis – šaudymo angomis, turėjo atrodyti grasinančiai bet kuriam praplaukiančiam laivui.
Solidžiai nuo vandens atrodo Dolmobahce sultono rūmai. Čia kurį laiką gyveno ir tapė I.Aivazovskis – jo garsioji marinistinė tematika su Konstantinopoliu gimė būtent šiuose rūmuose. Tikrasis jo vardas Ovanesas Gaivazianas, tai pasaulinio garso armėnų kilmės rusų dailininkas – marinistas, kolekcionierius, mecenatas. Dolmobahce rūmai nėra persmelkti gigantomanija ir neprimena Versalio ar Luvro, tačiau pakankamai puošnūs. Kalnų krikštolo laiptinių baliustrados, niekur kitur matyti neteko, o jau šviestuvų ir liustrų puošnumas! Du baltojo lokio kailiai caro dovanoti sultonui, nuo laiko pasidarė pilki, tačiau inkrustuotos mamuto iltys savo puošnumo neprarado.
Besilankantys Stambule retai aplanko Princo salas, kur buvo tremiami imperatorių palikuonys, kuriais valdovai norėdavo atsikratyti. Viena didesnių salų tai Buyukada šiandien paversta tikra ekologiškai švaria oaze. Pasijutau tarsi patekęs į XIX a. nes vos išlipęs iš laivo pamačiau pakrante važinėjančias žirgų traukiamas vežėčias ir nė vieno automobilio aplinkui. Saloje yra tik specialios paskirties automobiliai, bet jie hibridiniai arba kraunami akumuliatoriais. Netgi motoroleriai varomi elektra, todėl oras čia be automobilių išmetamųjų dujų, tiesa, dvelkiantis arkliais, tačiau savotiškai netgi malonus. Vaikščiodami pakrante aplankome namą, kuriame po tremties iš Rusijos buvo apsigyvenęs Levas Trockis. Tikrasis šio revoliucionieriaus vardas buvo Leiba Bronšteinas, jis susijęs ir su Lietuva. Kuomet 1915 m. buvo atvykęs į Marijampolę ir turgaus aikštėje dalyvavo mitinge, jam vertėjavo penkiolikmetis, būsimas keliautojas Matas Šalčius. Apie tai pasakoju mūsų gidui, o jis šį faktą užfiksuoja savo mobiliojo telefono diktofone.
Paskutinė vakarienė ant dangoraižio stogo, nuo kurio visas Aukso rago ir Bosforo įlankos lyg ant delno. Galata bokštas tarsi švyturys, pagal kurį nesunku atsekti visus senamiesčio objektus. Stambule gali praleisti ne vienus metus, besigilinant į istorijos, religijų ir tautų pynę, kuri lyg Damasko plienas tiek glaudžiai susipynė, kad sunku kartais atsekti, kas buvo pirminis. Galvoje dar patirtų įspūdžių chaosas, kuris susikrato tik grįžus namo, tačiau mėgaujuosi tuo kokteiliu, gurkšnoju turkišką rakiją, ragauju be skaičiaus ir įmantraus skonio paruoštų užkandėlių, žvelgiu į apačią – o čia stadione žaidžia seniausias Stambulo „Fenerbahce“ futbolo klubas. Kiek dešiniau, šone, garsusis viešbutis „Pera Palace“, kuriame buvo apsistojusios Agata Kristi, Mata Hari ir kitos įžymybės. Tolumoje iš Marmuro į Juodąją jūrą plaukia laivai, jie keliauja vandenynais, tarsi dabar mano mintys. Jausmas be galo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų maestro Kernagis.
Išlipus iš lėktuvo Vilniuje mus pasitinka pats Turkijos ambasadorius ir ant raudono kilimo! Pasirodo mes grįžome su pirmuoju tiesioginiu Turkijos avialinijų Stambulas – Vilnius reisu, štai todėl tokia mums garbė! Anksčiau lėktuvas skrisdavo į Taliną ir tik vėliau grįždavo į Vilnių. Laukdamas lagamino galvoju kas šioje kelionėje man paliko didžiausią įspūdį? Pamatytas Aleksandro Makedoniečio sarkofagas, Mozės lazda, pranašo Mahomedo tunika ar Šv.Jono Krikštytojo ranka? O gal sutikti nuoširdūs žmonės, kurie lydėjo mus kelionėje? Ar pamatęs Stambulą aš mačiau Turkiją? Greičiausiai ne, nes ši šalis didelė ir į ją dar reikės sugrįžti, nes tai tikras istorijos lobynas, patenkinantis įvairiausių poreikių žmones.
