Jos taip susiliejusios su Stambulo gatvių gyvenimu, kad niekas nekreipia dėmesio, jeigu ji šmirinėja prabangių biurų dangoraižio fojė. Arba jeigu įsitaiso miegoti ant kėdės bare. Parduotuvių savininkai ir vietiniai žino savo rajonų kačių vardus, gali nesustodami pasakoti apie kiekvienos jų charakterį – tarsi apie draugą.
Stambulo gyventojai jas ne tik šeria, bet kai kurie iš savo lėšų joms nuperka ar įrengia namelius, kur jos gali prisiglausti šaltomis naktimis.
„Kai kuriems žmonėms pinigai visai nėra svarbu, kai kalbama apie kates“, – sako gyvūnų prekių parduotuvės darbuotojas Ozanas.
„Jie iš gatvės priglaudžia kates su sulaužytomis kojytėmis, aklas ar turinčias kitų sveikatos problemų, nuneša jas į kliniką. O kai pamato, kad jos jau pasveiko, išleidžia vėl gyventi į gatves“, – pasakoja jis.
Cihangir rajone gatvėse rikiuojasi antra namų eilė – skirtų katėms. Čia niekas nenustebs, jeigu sausakimšame bare katės užims paskutines laisvas vietas, ir per jas kiti klientai liks stovėti. Jomis susižavėję turkai nepyksta – stovės šalia ir jas glostys.
Kirpėja Esra savo pertraukos metu šalia salono šeria dvi kates. Ji sako, kad rūpinimasis vietos gyvūnais šalimais esančiame parke jai padėjo ištverti sunkų laiką.
„Pradėjau glostyti šunis ir kates ten, pirkti jiems maistą, juos šerti, – pasakoja ji. – Tada supratau, kad jie išties padėjo man.“
Tik turistai nustemba matydami, kaip katė iš gatvės užšoka ant restorano darbuotojo kelių – tikėdamasi ir minkštos vietos miegui, ir paglostymo, ir galbūt skanaus kąsnelio.
Necati, kuris gyvenimui užsidirba rinkdamas popierių perdirbimui, kas rytą išverda vištienos ir ją pakabina ant savo vežimėlio šono. Nardydamas Stambulo gatvėmis jis nuolat šeria benames keturkojes.
Katės yra šventos, sako jis, pasakodamas istoriją, kaip katė nuo mirtinos gyvatės išgelbėjo pranašą Mahometą. „Reikia mylėti kates, o ne žmones, – sako jis. – Žmonės yra nedėkingi.“