Lilis – tvarkos pavyzdys
Pats Lilis – antros pagal dydį Prancūzijos metropolijos sostinė. Metropolijoje gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Pačiame Lilyje – apie 232 tūkst. – maždaug tiek, kiek Klaipėdą ir Šiaulius kartu sudėjus. Įdomu tai, kad atokiausius miesto pakraščius jungia dvi metro linijos.
Lilio širdis – dar XVII amžiaus viduryje statyti senieji Vertybinių popierių biržos rūmai (la vieile Bourse), susidedantys iš 24 flamandų stiliumi statytų namų. O miesto pasididžiavimas nacionaliniu mastu – meno galerija (le Palais de Beaux-Arts), kuri laikoma antru pagal svarbą muziejumi Prancūzijoje po Paryžiaus Luvro.
Yra čia ir keletas senųjų meistrų, kaip Rubenso, Van Dycko, Goya, Delacroix, Davido paveikslų, kurie lyg privalomi bet kuriame kiek didesniame ir save gerbiančiame Europos muziejuje. Būtent prie jų lūkuriuoja didžiausios eilės, nors mūsų akį patraukė šiuolaikinių menininkų sukurtos videoinstaliacijos, pašaipiai rodančios pasaulio nušokimą nuo proto nuo kokio XVII amžiaus pabaigos iki šių dienų. Visa tai su trenksmu spindi iš didžiulių ekranų idealiai sutvarkytuose rūsiuose. Akustika ten ideali.
Na, o jau išėjus iš Lilio galerijos atsiduri muzikos puotoje. Centrinė aikštė tiesiog aidi nuo akinančiai raudona spalva apsirėdžiusio bigbendo muzikos. Koncertas trunka keletą valandų, į šokio sūkurį įsisuka kas tik nori – ir paplaukę valkatėlės, ir solidūs užsieniečiai.
Į vakarą pašėlusi dvasia nubanguoja per kelias dešimtis vyninių ar alubarių. O štai jau apie vidunaktį reikia būti akyliems. Apsigyvenome 2 žvaigždučių viešbutyje netoli stoties. Gretimame kambaryje iki kokios pirmos valandos nakties buvo santykinai ramu, o vėliau pasijutome lyg avidėje, kur avelei būtų diriamas kailis.
Garso izoliacija senuose pastatuose klaiki, todėl visada reikia prašyti atokesnių kambarių.
Žviegimas, dūsavimai, aimanos ar kartais net protu nesuvokiami garsai – visa tai aidėjo mažiausiai 8 metrų spinduliu. Pažįstami prancūzai, išgirdę mūsų bemiegę naktį, nešykštėjo patarimų – garso izoliacija senuose pastatuose klaiki, todėl visada reikia prašyti atokesnių kambarių.
Policija – ir stotyje
Lengvai šokiruoti buvome ir Lilio autobusų stotyje šalia geležinkelio stoties, iš kur atvyksta autobusai ir iš Paryžiaus. Juos apsupa didesnės policijos pajėgos ir asmens dokumentų prašo visų atvykstančių. Ypatingo dėmesio sulaukia afrikiečiai, kurių tranzitiniai keliai per Marselį, Paryžių ar Lilį, matyt, driekiasi į Belgiją ar Vokietiją.
Na, o likus keletui dienų Paryžiuje bene privalomi punktai – „L'hôtel des Invalides“ žavintis ne tik Napoleono sarkofagu bei ginklais, bet ir istoriniais filmais, taip pat „Atelier des Lumières“, kur nuo vasario pradžios demonstruojamas Antikos menas.
Grožėtis tapybos darbais įprastoje galerijoje nėra paprasta, jeigu nesi meno žinovas, bet brolių Liumieresų projekcijos pribloškia bet kokio išprusimo lankytoją. Neįtikėtini pojūčiai, vaizdo ir garso dermė, matoma didelėje erdvėje ant sienų, lubų ir grindų, palieka neišdildomą įspūdį.
Apsilankymą, beje, reikėtų rezervuotis iš anksto internetu, nes bilietai vietoje gali būti ir neparduodami. O vienos demonstracijos trukmė – apie 50 min., nors niekas nekliudo pasilikti ir antrai ar trečiai peržiūrai.
Paryžiaus klasika
Na, o kelioms dienos likus Paryžiuje – be Luvro vos ne privalomi punktai Concordijos aikštė su senovės Egipto laikus menančiu obelisku. Ten Prancūzijos revoliucijos metu stovėjo giljotina ir buvo nukirsdinta apie 5000 garbingų galvų. Tarp įžymiausių – karalius Liudvikas XVI ir karalienė Marija Antuanetė. Vienintelis karalius į bausmės vietą buvo atvežtas karieta su visa jam priklausančia pagarba. Visi kiti – arklių ir mulų traukiamais vežimais.
Romantiškam vakarui tinka kad ir Sité ir Saint Lois salos su savo nuostabia architektūra. Tautiečius traukia ir Disneilendas, Fonteblo ar Versalio rūmai.
Šios ganėtinai pasisekusios kelionės į Lilį ir Paryžių moralas paprastas – neskubėk, šiek tiek pasiplanuok iš anksto ir neturėk iliuzijų, kad per keletą dienų, amerikoniškais terminais tariant, „padarysi“ Prancūziją.
