Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Mąsčiau, jog yra tikimybė, kad griuvėsių gali tekti pasidairyti ilgiau, tačiau atvykus nuo pietinės vieškelio pusės, vaizdas tikrai pribloškė – ant didelės kalvos, pro tada dar vėluojančio pavasario medžių properšas šmėžavo nepaprasto dydžio dvaro rūmų liekanos.
Išvystas reginys iš nuostabos privertė išsižioti ir net šiek tiek sutrikti – tartum pilies kadaise čia būta, pamaniau ir nuskubėjau ieškoti privažiavimo.
Pasirodo, kad kažkas čia visai nenori lankytojų. Prieš 7 išlikusius sunykusios alėjos maumedžius žiojėjo nemenka duobė, pro ją automobiliu nepravažiuosi. Beliko prisišvartuoti pakraštyje ir pėstute patraukti link kalvos aukščiausios dalies, kur, beeinant jau dešiniau, matyti įgriuvęs akmeninių arklidžių pastatas.
Kuo arčiau rūmų, tuo po kojomis pradeda pintis vis daugiau šiukšlių. Panašu, kad kai kurie žmonės ypatingai vaizdingą dvarvietę pavertė įvairiausių sunkiai yrančių atliekų sąvartynu. Šiukšlės mėtėsi visur, aišku, vasarą jas kiek paslepia žolė.
Jie net turėjo apvalų bokštą, o kalvos gilumoje raizgiojosi skliautiniai rūsiai.
Būnant šalia byrančių sienų tampa akivaizdu, kad Aukštadvario dvaro rūmai galėjo boluoti už tikrai daugiau nei kelių kilometrų. Jie net turėjo apvalų bokštą, o kalvos gilumoje raizgiojosi skliautiniai rūsiai.
Dabar tik gali pafantazuoti apie kadaise rūmus garsinusią didybę ir puošnumą. Jų sienos mūrytos iš plytų, tinkuotos, o kai kur pagražintos skaldytų lauko akmenų intarpais.
Nors tai tik milžiniška griuvėsių krūva, statinio architektūroje galima įžvelgti autentiškas detales, kurios išduoda, kad rūmai buvo išties prabangūs. Apie tai labiausiai byloja čia esančios apskritos ir arkinės langų angų formos, kurios suderintos tarpusavyje kažkiek primena gotiką. Dėl tų dabar jau nebe taip paprastai įžvelgiamų stilių junginio priimta sakyti, kad šie rūmai priskiriami istorizmui.
Apie 1940 m. prie rūmų šliejosi sodo terasa, „vazaunė“ (ratinė), klojimas, du kumetynai, du tvartai, svirnas. Dabar ant kalvos pašlaičių rymo tik jau minėtos arklidės, kumetynas ir dar kažkuris iš ūkinių statinių. Jie visi avarinės būklės, bebaigiantys sunykti.
Aukštadvario dvaras savo metus skaičiuoja jau nuo 1550 m. Tarp jo savininkų minimos Ciachanovieckių, Mickevičių, Gaudrinkų, Budrevičių, Marcinkevičių ir kitos pavardės. Paskutinioji Aukštadvario dvarininkė buvo Zofija Musnickaja-Survilienė.
Turbūt Zofija buvo labai graži arba gera, nors gal ir turimas dvaras nemaišė, mat, toks Tomas Survila 1924 m. čia atvyko dvarą išdalyti į atskirus sklypus, bet viskas baigėsi atvirkščiai...
Valstybės tarnautojas T.Survila pamilo Zofiją, ją vedė ir pats tvarkė, puoselėjo anksčiau planuotą išparceliuoti Aukštadvario dvarą.
Prieš T.Survilai atvykstant, apie 1923 m., čia buvo vienas ūkinis kiemas su 75 gyventojais.
Deja, bet senųjų dvaro nuotraukų nepavyko rasti, todėl belieka tik įsivaizduoti, koks jis buvo tada ir kokias mintis kėlė visiems pro šią kalvą praeinantiems klajūnams.
Nepavyko atrasti specialaus ženklo, kuriame būtų nurodyta, jog tai valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė.
1940 m. gražusis dvaras buvo nacionalizuotas. Po II-ojo pasaulinio karo sodyba priklausė Ramygalos kolūkiui, kažkuriuo metu čia veikė ir mokykla.
Ant šiandieninių dvaro rūmų sienų vietos jau nebe tiek ir daug, tad nepavyko atrasti specialaus ženklo, kuriame būtų nurodyta, jog tai valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Taip, 1992 m. ši dvaro sodyba tapo vertybe…
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
