Prancūzijos ir Italijos teritorijose esantis Monblanas yra daugelio pasaulio alpinistų svajonė dėl itin vaizdingų ir įspūdingų maršrutų. Kopiantys į šio kalno viršūnę savo žygį gali pradėti tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Ernesta Statkutė su savo komanda, kurią sudarė šešiolika žmonių, vadovaujama patyrusio alpinisto Gintaro Labučio, startavo iš Prancūzijos pusės, Šamoni miestelio. Komandą sudarė įvairaus pasirengimo žmonės – nuo pradedančiųjų iki profesionalių alpinistų.
Kopti į Monblaną techniškai nėra sunku, ši viršukalnė yra tinkama ribotą įgūdžių lygį ir patirtį turintiems alpinistams, tačiau tai nereiškia, kad bus lengva. Priešingai – šis žygis yra rizikingas, per metus maždaug iš 30 000 alpinistų, mėginančių įveikti Monblano viršukalnę, apie 50 žmonių žūsta. Didžiausią pavojų sukelia krintantys akmenys.
Jeigu svajojate apie alpinizmą, reikėtų pradėti nuo fizinio pasirengimo ir aklimatizacijos. Asmenine trenere dirbanti E.Statkutė pataria prieš leidžiantis į kalnus sportuoti su deguonies padavimą mažinančia kauke. Taip geriau pasirengsite kelionei į didelį aukštį. Aukštikalnių liga gali prasidėti nuo 2500 m virš jūros lygio, ir susirgti ja gali visi, net ir labai gerai treniruoti ir sveiki žmonės.
E.Statkutės komanda aklimatizaciją atliko Italijoje, Monte Roso kalnų slėnyje, įkopdami į keturias viršūnes: Vincent Piramid (4,215m.), Liudvik Ludwigshöhe (4,341m.), Margarita Hut (4,554m.) ir Zumsteinspitze (4,563 m.). Nors E.Statkutė atliko specialų pasirengimą prieš kelionę, tačiau pirmą dieną Italijoje jai teko patirti aukščio ligos simptomus – galvos skausmą ir pykinimą. Kitą dieną savijauta jau buvo puiki. Treniruotas kūnas adaptavosi prie aukščio, gretai atgavo jėgas, ir sulig kiekviena diena energijos vis daugėjo.
Po penkias dienas trukusio apšilimo alpinistai grįžo į civilizaciją ir visų išsvajotąjį dušą, vėliau leidosi į Prancūziją, ypatingo žavesio turintį Šamoni miestelį, kurį supa unikalūs šio didingo masyvo kraštovaizdžiai. Šiame miestelyje galima slidinėti, važinėti dviračiais, leistis į žygius. Ten E.Statkutės komanda praleido nepaprastą naktį ant kalno miegodami tik miegmaišiuose ir romantiškai besigrožėdami žvaigždėmis, kurių spindesio neslopino joks civilizacijos skleidžiamas apšvietimas.
Žygiai į Monblano viršukalnę yra populiariausi Europos vasaros sezono metu, nuo birželio iki rugsėjo. Suprantama, reikia atsižvelgti ir į oro sąlygas – dangus turi būti aiškus, o temperatūra žema, kad žemė užšaltų ir būtų kuo mažesnė tikimybė patekti į akmenų griūtį. Gegužės – rugsėjo mėnesiais veikia ir „Monblano nameliai“ – tai kavinukės su miegamomis vietomis, kuriose daugelis keliautojų/alpinistų apsistoja, kad nereikėtų neštis sunkios kuprinės su palapinėmis, miegmaišiais, dujų balionais, indais maistui ir paties maisto. Naudojantis „Monblano nameliais“ žygis tampa kur kas lengvesnis ir malonesnis.
Tačiau neieškanti lengvų sprendimų asmeninė trenerė pasirinko išgyvenimo kelionę, kai visa komanda savo mantą nešėsi 20 – 30 kg. sveriančiose kuprinėse, miegojo palapinėse, atsikėlę ieškodavo kalnų upelio ar tirpdydavo sniegą, kad galėtų išsivirti arbatos ir košės. Visą dieną pražygiavę snieguota trasa, sušalę ir sušlapę eidavo miegoti su drabužiais ir miegmaišiuose stengdavosi išdžiūti. Ryte nubusdavo vis dar sušalę, padarydavo mankštą ir vėl leisdavosi aukštyn į kalną.
Vaikystėje patyrusi stuburo traumą E.Statkutė gavo gydytojų nurodymą nekelti sunkesnio nei 10 kg svorio. Tačiau visą gyvenimą aktyviai sportavusi moteris yra tvirtai įsitikinusi, kad kūnas yra stiprus tiek, kiek stipri dvasia, todėl sunkiąją žygio kuprinę, nepaisydama nutirpusių klubų ir skaudančios nugaros, nešė su plačia šypsena.
Komanda pasirinko keliauti Guterio maršrutu. Tai klasikinis ir populiariausias Monblano maršrutas. Tramvajumi pakilo į Nid d‘Aigle (2380 m) ir toliau keliavo pėsčiomis su milžiniškomis kuprinėmis ant pečių iki Tete Rousse (3167 m) esančios stovyklos. Ten pasistatė palapines, įsikūrė ir paliko visus savo daiktus prieš viršūnės šturmavimą.
Sunkiausia žygio dalis buvo nuo stovyklavietės pakilti apie 700 m stačia uolėta siena ir pereiti didįjį kuluarą, kuriame dažnos akmenų griūtys ir žūsta daugiausia žmonių. Eiti per jį reikia naktį ar paryčiais, kai žemė labiau įšalusi ir gali sulaikyti akmenis. Praėjus šį etapą prasideda nepaprasto grožio sniegynai.
To įspūdžio, kai debesys lieka tau po kojomis ir susilieja su kalnų reljefais, o tu keliauji tolyn į dangų, neįmanoma nusakyti žodžiais, pasakoja Ernesta. Jis paverčia Žemę stebuklinga pasakų vieta, užpildo sielą ir išplečia širdį, kuri, rodos, dabar jau gali sutalpinti visą pasaulį. Šis jausmas atperka visus kelionėje patirtus sunkumus.
Greta fizinių sunkumų – aukščio ligos, nueito atstumo, kuprinės svorio, dehidratacijos, kojų nušalimo, kurį patyrė dauguma keliautojų, – labai svarbūs ir psichologiniai išbandymai. Alpinistas turi mokėti valdyti savo lūkesčius ir suprasti, kad kalnuose sąlygas diktuoja oras, gamta ir kalnas. Turi įveikti savo nekantrumą, nes pasišovę kuo greičiau pasiekti viršūnę ir neskyrę laiko aklimatizacijai keliautojai gali patirti sunkių sveikatos sutrikimų, kartais pasibaigiančių staigia mirtimi. Kiekviena klaida gali būti lemtinga ne tik tau, bet ir komandos nariams, kadangi į kalną kopiama susirišus po tris – keturis žmones, kad kritimo atveju kiti turėtų galimybę išgelbėti komandos draugą. Tai taip pat ir išbandymas pasitikėjimu, kuris toks neįprastas mūsų susvetimėjusioje visuomenėje – žygyje privalai patikėti savo gyvybę vos kelias dienas pažįstamiems žmonėms.
Pakilimas į Monblaną gali užtrukti nuo dviejų iki septynių dienų. Kelionės ilgis priklauso nuo pasirinkto maršruto (iki Europos stogo yra penki pagrindiniai maršrutai – įprastas per Aiguille du Gouter, Aiguille du Midi traversas, istorinis maršrutas per Grands Mulets, įprastas Italijos kelias ir Miage-Bionnassay-Mont Blanc takas) ir oro. Į bendrą laiką įeina aklimatizacijos sustojimai ir mokymo veikla, kurie abu yra labai svarbūs žygio sėkmei ir saugumui.
Kas gali paskatinti palikti vasaros karštį ir pasirinkti ne pajūrio kurorto komfortą, o atšiaurų snieguotą, akmenimis besisvaidantį kalną, šaltį, drėgmę, fizinės ir psichologinės ištvermės išbandymą? E.Statkutė pasakoja nuo vaikystės mėgstanti aktyvų gyvenimo būdą, stengiasi užlipti visur, kur įmanoma užlipti, ar tai būtų medis, ar kalnas, išlandžioja griuvėsius, kalnuose pasirenka patį stačiausią kraštą ir ant jo atsisėdusi grožisi vaizdais. Sportas visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis, tačiau siekti rezultatų kaip lengvaatletei, trumpų distancijų bėgikei, sutrukdė stuburo trauma – stuburo juosmeninės dalies lordozė, slankstelių rotacija, diskozės požymiai ir susilpnėję raumenys.
Gavusi gydytojų nurodymą nuolatos mankštintis, Ernesta išbandė daugybę sporto šakų – treniruoklių salę, plaukimą, tenisą, fechtavimą, šaudymą iš lanko, šokius. Ją žavi, kaip kiekvienas skirtingas judesys ar technika gali pakeisti kūną, suteikti staigumo, aštrumo, koordinacijos, jėgos ar gracijos... Turėdama didelę patirtį ji pastebėdavo žmones sporto salėje, kurie mankštinasi netaisyklingai, ir taip gali sau pakenkti, ir visada stengdavosi prieiti ir patarti, kol galiausiai nusprendė šia veikla užsiimti profesionaliai ir taip tapo funkcinių treniruočių trenere, kurias veda „Health & Sports Performance“ sporto klube.
E.Statkutė pusę dienos dirba asmenine trenere, o kitą pusę kuria išskirtinius papuošalus, kurie išgarsino ją Lietuvoje ir užsienyje. Kaip suderinti tokias skirtingas veiklas, kaip išdrįsti leistis į pavojingus žygius ir nieko nepaisant siekti savo tikslų? Pasak Ernestos, visa gudrybė klausyti savo vidinio balso, tada likimas pats išpildo tavo svajones.
Pernai vasarą garsiai pasvajojusi, kad norėtų įkopti į Monblaną, šį norą, užsisukusi darbų sūkuryje, ji visai pamiršo, kai netikėtai sulaukė draugo skambučio, kad žygiui į aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę kaip tik atsilaisvino viena vieta... Moteris be galo dėkinga savo tėvams, kurie nuo vaikystės palaikė jos sprendimus ir siekius, skatino gyventi drąsų, pilnavertį gyvenimą. Dabar ji gali uždegti ir kitus, paskatinti leistis į nuotykius ir daryti tai iš visos širdies – ar tai būtų kūno tobulinimas, ar naujas projektas, ar išgyvenimo žygis į kalnus.
