Šiemet 600 metų jubiliejų švenčiančios ir Mažąją kultūros sostine esančios Krakės neturi nė 700 gyventojų. Miestelyje – vos pora dešimčių gatvių. Bet kultūrinis gyvenimas čia verda, vaikų auginti grįžta šeimos iš svetur, sulaukiama lankytojų net iš Pietų Afrikos Respublikos, o kūrybingi krakiškiai sumanė veiklos, dėl kurios išties verta bent pusdienį praleisti čia.
„Krakės išskirtinės tuo, kad čia galima susipažinti su štetlo (jidiš kalba – žydų miestelio) istorija, paragauti žydiškų patiekalų ir geriau pažinti jų kultūrą“, – įsitikinęs 15min Krakes svečiams aprodantis Robertas Dubinka.
Robertas ir Daiva Dubinkos – šeima, kuri jau kelis dešimtmečius iš trupinėlių dėlioja turtingos Krakių istorijos pyragą, gaivina kadaise klestėjusio ir prekybos centru buvusio miestelio tradicijas ir originaliai supažindina su čia gyvenusių žydų kultūra.
Miestelyje toli garsėjančius turgus organizavusių žydų po žiaurios egzekucijos čia nebeliko nė vieno, tačiau jie ir jų istorija nepamiršti.
Svajoti reikia atsargiai
Kultūros centro direktorius Robertas džiaugiasi, kad miestelyje nors ir nedaug gyventojų, bet aktyvaus jaunimo trūkumu skųstis negali. Jaunimas mėgsta laiką leisti ir Kultūros centre, kuriame galima rasti įvairios veiklos – nuo sporto salės, pramogų erdvės iki modernios salės renginiams.
Miestelyje toli garsėjančius turgus organizavusių žydų po žiaurios egzekucijos čia nebeliko nė vieno, tačiau jie ir jų istorija nepamiršti.
Kitiems miesteliams vargstant mėginant išlaikyti mokyklas vos saujelei vaikų, Krakėse sėkmingai veikia gimnazija su 250 mokinių. „Gal kiek anksčiau vaikų nubyrėdavo, bet dabar migracija kiek sustojus. Dabar šeimos net grįžta iš užsienio – jiems čia mieliau auginti vaikus ir leisti į mokyklą“, – sako ir Kultūros centre renginių organizatore, ir gimnazijoje mokytoja dirbanti Daiva.
Miestelyje tarp įvairių krautuvėlių yra ir bankas, ir vaistinė, ir kirpykla, ir pora kavinių. Gatves puošia prieš 20 metų čia apsigyvenusio tautodailininko skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus darbai, kuriuos jis dovanoja Krakėms. Pleška dar ryškiais žiedais pasidabinusios gėlės.
„Atrodo, kad jeigu jau atsikraustai į Krakes, neišvengiamai jas pamilsi“, – garsiai svarstau. O Daiva nusijuokia, kad reikia atsargiai svajoti. Ji su Robertu yra augę netoliese, išvyko studijuoti į Vilnių, o tuomet gavo paskyrimą į Krakes. „Visada norėjau būti mokytoja ir gyventi Krakėse. Nereikia svajoti – prisisvajosi“, – šypteli ji.
Nauja Daivos ir Roberto svajonė – kad sėkmingai vystųsi nauja jų sumanyta veikla. Krakiškiai sukūrė edukaciją, kuria kviečia pažinti be galo įdomią, tačiau tragiškai pasibaigusią miestelio žydų istoriją.
Karantiną išnaudoję ne tik Kultūros centro renovacijos darbams, bet ir litvakų patiekalų gamybos subtilybių išmokimui, dabar krakiškiai kviečia atvykti svečius - pavedžios po miestelį, papasakos jos istoriją, o tuomet vos prieš pusmetį atidarytoje jaukioje kavinaitėje pristatys žydišką maistą.
Kas tos krakės?
Nors istorikas Robertas yra atkapstęs daug Krakių gyvenimo paslapčių, viena didelį mįslė dar tebelikusi. Iki šiol nėra iki galo aišku, kodėl šis miestelis yra gavęs būtent tokį vardą. Yra keliamos kelios versijos, bet kuri tikroji – vargu ir ar bus sužinota...
Krakėmis įvairiuose Lietuvos regionuose buvo vadinami labai skirtingi dalykai. Žemaičiai taip vadindavo juodąjį ar raudongalvį genį, vadindavo ir kumpą lazdą, turėklą, galvą, veidą... Dzūkams „krakės“ buvo karosai. Kraku būdavo vadinamas net pasenęs žmogus.
Net ir miestelio herbe galima rasti aliuzijų į kelias reikšmes. Jame – juodasis gandras ir ratas. Nors ratas herbe visų pirma simbolizuoja kotryniečių vienuolyną, bet galima jį sieti ir su buvusiais vandens malūnais, prie kurių esančiuose tvenkiniuose veisėsi karosai.
Krakių pavadinimas pirmą kartą buvo paminėtas 1421 m. Ir nors dabar Krakėse daugiausiai pasakojama žydų istorija, kaip knygoje „Krakės. 600-uoju laiko ratu“ rašo Karolis Sambora, miestelis nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijęs su katalikų bažnyčia. Čia savo dvarą turėjo Žemaitijos vyskupas Motiejus, klebonavo Mikalojus Daukša, susikūrė šv. Kotrynos vienuolinė kongregacija, buvo net dvi bažnyčios.
Per visą miestelio istoriją Krakių gyventojams teko išgyventi daug nelaimių – miestelis buvo nuniokotas lenkų, švedų, saksų, pastatai ne kartą liepsnojo, XVIII a. pradžioje maras nusinešė net du trečdalius gyventojų, kilo badas...
Galiausiai XVIII a. Krakės ėmė atsitiesti, ir 1733 m. jau paminima, kad čia gyveno pirmosios penkios žydų šeimos. Jie čia pradeda vystyti verslą, sukuria bendruomenę, pasistato sinagogą.
Kultinė turgaus vieta
Reikšmingiausiu epizodu tampa turgaus privilegijos suteikimas – nuo tada Krakės tapo tikru traukos centru.
Kaip pasakojo R.Dubinka, turgūs Krakėse vykdavo kiekvieną trečiadienį, per metus būdavo surengiamos ir dvi mugės. Krakių turgūs buvo be galo populiarūs, nes vieta buvo itin patogi – čia sueidavo net šeši keliai. Miesteliui tampant prekybos centru, čia kūrėsi ir vis daugiau žydų.
„Kuo tik čia neprekiauta. Žydai prekiavo viskuo, ką turėjo, lietuviai suveždavo savo gyvulius, būdavo balaganas“, – nusijuokia Robertas.
Kad balaganas nevirstų chaosu ir problemomis vietos gyventojams, Krakės turėjo ir griežtas taisykles. Išvažiuodami prekeiviai turi susirinkti viską, ką paliko arkliai. Kitaip – 5 litų bauda. Jeigu su arklio traukiamu vežimu baladojiesi po 19 val., keli triukšmą – dar 10 litų bauda.
Norėtųsi ir dabar atgaivinti šią trečiadienio turgaus tradiciją, buvo organizuoti bagažinių turgūs. Tik dar kol kas jie neprigijo, pripažįsta Robertas. Matyt, reikia daugiau dar laiko, kad tai ir vėl taptų miestelio gyvenimo dalimi.
Kiekviename žydų name – vis kitas verslas
Krakės garsėjo įvairiais žydų verslais. Iš esmės beveik nė nereikėjo išvykti iš miestelio – nors gyventojų buvo ir nedaug, Krakės savimi pasirūpindavo.
R.Dubinka pasakoja, kad iš viso Krakėse buvo daugiau kaip 60 žydų krautuvių ir dirbtuvių. Kone kiekvienas namas kažką gamino.
Krakės garsėjo įvairiais žydų verslais. Iš esmės beveik nė nereikėjo išvykti iš miestelio – nors gyventojų buvo ir nedaug, Krakės savimi pasirūpindavo.
„Buvo ir mokykla, ir bankas, ir daugybė krautuvių. Užsiimta visokiausia veikla. Viską buvo galima nusipirkti Krakėse – ko tik reikėjo. Galėjai nusipirkti ar pasisiūti drabužį, batus, dviratį, audinių. Buvo laikrodžių parduotuvė, dirbo gydytojai, net armonikas čia gamino, pakinktus. Kiekviename name žydai kažką darė. Ir visur galėjai nusipirkti silkės – stovėdavo krautuvėse po bačką“, – vardija R.Dubinka.
Miestelyje buvo ir skerdėjas, kuris gyvūnus skersdavo pagal judėjų papročius. Netgi „Singer“ siuvimo mašinų parduotuvė. Buvo galima įsigyti ir kubietiško tabako, ir verpimo ratelį, apsilankyti fotoateljė...
Tarpukariu žydai sudarė maždaug trečdalį miesto gyventojų – čia jų priskaičiuota apie 650. Buvo taip vadinamos bažnytinės Krakės – senosios, prie katalikų bažnyčios, ir žydiškosios – įsikūrusios prie turgaus aikštės. Miestelio centras buvo iš esmės visiškai žydiškas, ir nepaisant to, kad miestelio tarybos daugumą sudarė lietuviai, aktyvioji Krakių dauguma buvo žydai.
„Gerai žydai čia tvarkėsi, pakankamai gerai gyveno. Krakėse jie praktiškai kontroliavo visą centrą, visą prekybą – Lietuvoje daug tokių žydiškų miestelių buvo“, – pasakoja R.Dubinka.
Lietuviai ir žydai Krakėse sugyveno kaimyniškai, tarpukariu trinties nebuvo. Anot Roberto, žydai prekes parduodavo ir geromis kainomis, ir išsimokėtinai, ir net skolon. Būdavo, kad net ir nebereikalaudavo atiduoti visą sumą.
Lietuviai ir žydai Krakėse sugyveno kaimyniškai, tarpukariu trinties nebuvo.
Vieni iš kitų ir draugiškai pasišaipydavo... Pavyzdžiui, pasakoja R.Dubinka, per šabą juk žydai negali dirbti jokių darbų. „O lietuvių vaikai prigaudydavo žvirblių ir paleisdavo sinagogoje. Tai tuomet žydai tiems patiems vaikams mokėdavo po 2 ar 5 litus, kad jie žvirblius išgaudytų“, – šypteli Robertas.
Nepaliko nė vieno žydo
Santykiai tarp lietuvių ir žydų ėmė bjurti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Po poros metų Krakėse nebeliko nė vieno žydo – buvo iššaudyti kartu su kitais apylinkėse gyvenusiais.
„Prasidėjus karui, užėjus rusams, dali žydų dirbo su komunistais. Dalis jų dalyvavo ir tremiant lietuvius. Čia ir įvyko susikiršijimas. O tuomet net ir dalis lietuvių dalyvavo šaudant žydus, kai čia užėjo vokiečiai“, – skaudžią istoriją pasakoja Robertas.
Prasidėjus nacių okupacijai, Krakėse buvo įkurtas getas – dalis miesto centro aptverta spygliuota viela, čia suvežti žydai ir iš apylinkių. Gete gyveno 452 žydai. Daugiau nei mėnesį jie buvo laikyti baisiomis sąlygomis – kentė badą, mušimą, prievartavimus.
Tuomet vieną dieną – būtent trečiadienį, turgaus dieną, – suvaryti už miesto, į Peštinukų kaimą.
„Mano tėvas, jam dabar beveik 90 metų, dar prisiminė tą dieną, – pasakoja Robertas. – Jį mažą tėvas (jie gyveno už keliolikos kilometrų) buvo pasiėmęs, vežėsi į turgų – juk trečiadienis buvo. Važiavo su arkliais ir sutiko grįžtančius, kurie įspėjo – nevažiuokit į Krakes, ten šaudo žydus. Ir jie apsisuko, grįžo namo.“
1941 m. rugsėjo 2 d. šalia Krakių buvo sušaudyti 1125 žydai.
Važiavo su arkliais ir sutiko grįžtančius, kurie įspėjo – nevažiuokit į Krakes, ten šaudo žydus.
Egzekucijos batalionas atvyko iš Kauno, bet išliko įrodymų, kad žudynėse dalyvavo ir keliolika krakiškių. Jie surado ir sušaudė ir 6 žydus, kurie pabėgo iš egzekucijos vietos. „Visokių žmonių visada yra – kaip ir dabar visokių yra. Ir dabar tokių atsirastų, kurie stotų šaudyti“, – sako Robertas.
Šaudymą teišgyveno vienas žydas, bet jis grįžo į namus Krakėse ir pats atėmė sau gyvybę.
Netoli centrinės aikštės dabar jau apleistame name tuomet buvo restoranas „Palanga“.
Anot Roberto, po egzekucijos šaudytojai visą naktį gėrė jame: „Reikėjo tai, ką jie darė, nuplauti alkoholiu. Ten vyko baisūs dalykai – žvėriškai, žiauriai, brutaliai. Tai juoda diena mūsų istorijoje.“ Pasak jo, Krakių gyventojai dar ilgai su siaubu prisiminė tuos įvykius, net nedrįso pasirodyti viešumoje.
Ten vyko baisūs dalykai – žvėriškai, žiauriai, brutaliai. Tai juoda diena mūsų istorijoje.
Vietoj žydų namų – pirmasis „Akropolis“
Atėmus žmonių gyvybes, iš Krakių buvo stengiamasi ištrinti ir žydų istorijos prisiminimus. Didžioji dalis žydų namų buvo nugriauti, sinagoga paversta sandėliu, o paskui taip pat sulyginta su žeme. Jos plytos panaudotos kolūkio garažo statybai.
Prieš karą buvo viena gatvė, jungusi turgaus aikštę su bažnyčia. Vienoje pusėje kūrėsi lietuviai, kitoje buvo žydų namai. Pokario metais visa žydų namų eilė buvo sugriauta, padaryta alėja, gretimai nutiesta nauja gatvė. Lietuvių pusė išliko.
Vietoj prie aikštės nugriautų medinių žydų namų buvo pastatytas, kaip juokauja Daiva, pirmasis Lietuvos „Akropolis“. Tipinės sovietų brutalizmo architektūros pastate veikė net du restoranai, aludė, įvairios parduotuvės, pramogų vietos.
„Tekdavo ir man, kai atsikėlėm, pastovėti kokią valandą, kad įleistų į vidų aludė. Būdavo tokios eilės!“, – prisimena Robertas. Okupacijos metais Krakėse gyveno kiek daugiau nei tūkstantis žmonių, bet jų kolūkis buvo vienas pirmaujančių Lietuvoje, miestelis klestėjo.
„Iš Vilniaus visi „kankorėžiai“ atvažiuodavo – suvažiuodavo komunistai pabaliavot, pažiūrėt, kaip kuriamas socializmas – pasakoja jis. – Dar ne bet kas ir pakliūdavo. Būdavo visas kompleksas – šalia buvo net ir pirtis su baseinu.“
PAR gyvenanti buvusi krakiškė supirko žydų namus
Daug okupacijos metai buvo sugriauta žydiško paveldo, bet Robertas įvardija ir bent vieną gerą darbą – būtent kolūkis ir išsaugojo Krakių vizitine kortele tapusius raudonų plytų namus centrinėje aikštėje. Visa jų apačia jau buvo apgriuvusi, tad buvo atnaujinta, namai išsaugoti.
Dabar Krakėse galima atrasti vos vieną kitą išlikusį žydų namą. Bet šiuose išsaugotuose pastatuose ir dabar – kaip kadaise – pirmuosiuose aukštuose veikia krautuvėlės.
Į Krakes pakankamai dažnai prieš pandemiją atvykdavo čia gyvenusių žydų palikuonys – iš Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių. „Atvažiuoja 90-metis senukas, pasakoja – čia jo tėtis sušaudytas. Matai jo akis, jo susijaudinimą. Ir žinai, kad jis paskutinį kartą atvažiavo. Čia jam buvo gyvenimo kelionė“, – prisimena Daiva.
Netikėta kryptis, su kuria ir dabar tebėra susietos Krakės – Pietų Afrikos Respublika. Dalis krakiškių žydų prieš karą pasitraukė būtent ten. Miestelis su PAR susijęs ir per dar vieną giją.
Robertas rodo į išlikusius žydų pastatus prie aikštės – jie priklauso buvusiai Krakių gyventojai Audronei. „Ją vaikystėje įsivaikino belgų-vokiečių šeima. Turtinga, turinti ir PAR žemių. Kai mirė jos įtėvis, ji išsikraustė gyventi į PAR. Ir tapusi milijoniere, ji nupirkto visus šiuos žydų namus. Išnuomavo krautuvėlėms, davė žmonėms – daryti, gyventi, dirbti“, – išduoda Robertas.
Kai mirė jos įtėvis, ji išsikraustė gyventi į PAR. Ir tapusi milijoniere, ji nupirkto visus šiuos žydų namus.
Kviečia paragauti foršmako ir supinti chalą
Robertas ir Daiva kartu su kitais pagalbininkais stengiasi išsaugoti Krakių žydų atsiminimą, ir vietinius, ir svečius supažindinti su jų kultūra.
„Kai atsikėlėm čia prieš daugiau nei 30 metų, apie žydus išvis nebuvo kalbama. Surinkom kiek galėjom dar žmonių atsiminimų, užrašėm juos. Dabar jau daug tų žmonių nebėra. Norėjosi pateikti visą tą istoriją įdomiau, patraukliau – ne tik išvardinti faktus, bet supažindinti su kultūra – per maistą, per muziką.
Parodyti, kad žydai buvo tokie patys žmonės kaip mes. Juk antisemitizmo dar užtenka pas mus Lietuvoje. Matom akivaizdžiai, kad atsirastų, kurie mėtytų akmenimis“, – liūdnai nutęsia Robertas.
Dubinkos apie žydų istoriją Krakėse stengiasi papasakoti per patirtis. Pavyzdžiui, pasikviečia žydiškos muzikos atlikėjus iš Vilniaus, per dieną šie Krakių jaunimą išmoko groti žydiškų melodijų, o vakare miestelis jau susirenka į koncertą.
„Dabar ir vieni pirmųjų Lietuvoje turėsime Atminimo akmenis. Į grindinį prie trijų žymių žydų namų rugsėjo pradžioje bus įdėti paauksuoti akmenys su to žmogaus vardu. Eis žmogus, pamatys, sustos – tai gal ir paskatins jį pasidomėti istorija“, – viliasi Robertas.
Karantino metą krakiškiai išnaudojo ir specialios edukacijos parengimui. Atvykę svečiai pasivaikšto su Robertu po Krakes – nuo aikštės patraukia bažnyčios link, apeina romantiškus tvenkinius su Meilės sala, išgirsta kotryniečių vienuolyno istoriją (dabar jame telikusi viena vienuolė), pasiklauso pasakojimų apie čia gyvenusius ir dirbusius žydus.
O tuomet užsuka į vos prieš pusmetį atvertą kavinę „Svetainė“. Čia juos pasitinka XVIII-XIX a. žydų moterų drabužiais vilkinti Daiva, su kolege papasakojanti apie papročius, maistą, aprangą. Lyginamos Krakės senosiose fotografijose su dabartinėmis.
Pinama tradicinė žydų duona chala, ant jos tepamas foršmakas (silkės kapotinis), humusas, valgomas kugelis, „žydiškas penicilinas“ (vištienos sultinys su kukuliu) ar jautienos troškinys, užsigardžiuojama hamantašen (sausainiais su aguonomis) ar varškiniais beigeliais. Visą patiekalų gausą rasite čia.
Daiva išduoda, kad edukacijos startui ruošėsi labai atsakingai. Kvietėsi specialistus iš Kauno, kurie dalijosi savo žiniomis apie žydų kultūrą. Krakiškės laikė ir „egzaminą“ – buvo tikrinama, ar išties teisingai išmoko gaminti žydišką maistą.
Darbo krakiškiai į naująją programą įdėjo daug – ir viliasi, kad jis atsipirks, nes miestelio istoriją verta ir išgirsti, ir patirti.
„Dažnai turi daužyti galvą į sieną, – pripažįsta Robertas. – Bet tada būna, kad iškerti langą.“
Dažnai turi daužyti galvą į sieną, – pripažįsta Robertas. – Bet tada būna, kad iškerti langą.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
