Mone Rosa trasa, kuri vadinama viena sudėtingiausių pėsčiųjų trasų Europoje, rekomenduojama gerą fizinį pasirengimą turintiems žmonėms. Keliautojams per dieną tenka nueiti vidutiniškai apie 20 kilometrų kalnais, leistis ledynu, kilti į 2,7–3,2 kilometrų aukštį ir vėliau leistis žemyn, kartu su savimi nešantis ir kuprines.
„Atrodo, kad tavo akys yra tavo kojose“, – sakėm Povilui mes, jo kelionės draugai. Marius, Gediminas ir Vaida – trys žmonės iš keliautojų grupės pasikeisdami padėjo Povilui eiti kalnais. Povilo vedliai sako, kad prieš kelionę teko girdėti ir skeptiškų nuomonių apie tai, kad tokia trasa nėra tinkama neregiui.
Tačiau puikiai fiziškai pasirengęs Povilas įrodė, kad tai, kas atrodo neįmanoma, iš tiesų yra įmanoma. Tiesa, kelionės po kalnus metu Povilą ne kartą keistai nužvelgdavo kiti sutikti keliautojai. Neregys tokioje kalnų trasoje, matyt, nėra matomas dažnai.
Kelionės draugai Povilui ne tik rodė kelią, tačiau ir pasakojo apie matomus vaizdus, kalnus, kalnų upes, šlaitus.
– Povilai, kaip tu ruošeisi šiai kelionei?
– Man tokia kelionė – pirmas kartas, ir tiems, su kuriais keliauju – irgi. Asmeniškai sau skyriau laiko pasiruošimui iš fizinės pusės. Žinojau, kad fizinių pastangų man reikės šiek tiek daugiau, nei galbūt kitiems.
Pasiruošimas buvo gana elementarus – raumenų grupės pratimai, pratimai ant balansinės pagalvėlės, kas suteikia nestabilumo būseną, ant bėgimo takelio kopimas į kalną.
Pasiruošimo reikėjo, nes kalnuose žengiant kiekvieną žingsnį ar nepatogiai pastatant koją svarbu nepatirti traumos, nepasitempti raiščių ir panašiai. Norėjau, kad kelionė būtų sklandi. Be to, aš esu sportuojantis ir nuolat bėgioju.
– Bet bėgi ne ant bėgimo takelio.
– Ne. Bėgioju su asistentu, kuris bėga kartu ir informuoja apie kliūtis. Kartu su broliu dvyniu Petru treniruojamės profesionaliai, esame vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikai.
– Esi ir pėsčiųjų žygių dalyvis Lietuvoje. Ši patirtis taip pat padėjo?
– Taip. Esu ne kartą ėjęs „Camino Lituano“ keliu, taip pat esu „Pojūčių turizmo“ gidas – Kaune matantiems žmonėms vedu ekskursijas. Prieš tai jie užsideda specialius akinius ir, nieko nematydami, kartu su manimi eina į ekskursiją po Kauną.
– Tu nematai nuo gimimo?
– Gimiau turėdamas įgimtą akių ligą – glaukomą. Kai gimiau, šiek tiek mačiau. Skirdavau dieną nuo nakties, tamsą nuo šviesos. Matydavau saulę. Kartais dabar juokauju: man nereikia, kad tamsiu paros metu namuose būtų uždegta šviesa. O vaikystėje šviesą mačiau. Taip pat iš arti žiūrėdamas galėjau atskirti spalvas, jei jos nebuvo labai panašios. Juodą nuo baltos, geltoną nuo mėlynos.
Mačiau, šiek tiek suvokiau pasaulį. Tiesa, trumpai – regėjimas prastėjo ir netrukus, kai buvau maždaug dvylikos metų, nemačiau nieko. Nebuvo taip, kad nematyti pradėjau staiga ir vieną dieną – regėjimas tiesiog nusilpo. Dabar man – 24, tad nieko nematydamas gyvenu jau 12 metų.
Tačiau dėl to, kad šiek tiek mačiau vaikystėje, mano suvokimas apie pasaulį yra kitoks nei tų, kurie gimsta visiškai nematantys. Tie, kurie gimė nematantys, viską įsivaizduoja abstrakčiai, o aš šiek tiek konkrečiau.
– Povilai, kaip tu jauti kalnus jų nematydamas?
– Visų pirma jaučiu ramybę ir gamtos stiprybę. Kalnai, man atrodo, yra didžiausia gamtos didybė. Galim kalbėti apie upes, apie ežerus, apie vandenynus, urvus, bet kalnai, kur lipom tarsi link debesų, atrodo didžiausia gamtos galybė.
Lipant vis aukščiau, koks bebūtų aukštis, atrodo, kad tu jautiesi kaip neatrastoje ramybės oazėje. Kai negali matyti – tu jauti. Jauti garsus, kvapus, vėją, saulę. Pagaliau – svarbus ir bendravimas su kelionės draugais.
– Ar tu pats taip įsivaizdavai ėjimą kalnais, lipimą į kalnus?
– Iš tikrųjų taip. Kažko panašaus tikėjausi, kažką panašaus įsivaizdavau. Prieš pat išvykstant visiškai nebuvo nei nerimo, nei baimės ar dvejonių.
Pačią pirmą dieną atvykus ir susidūrus su kalnais kilo ne baimė, bet buvo įdomu, kaip visas šis procesas vyks ir kaip man pačiam reikės prie visko prisitaikyti.
– Mes kartais sakome, kad tu matai kojomis. Tau turbūt juokinga?
– Ne tai, kad juokinga. Tai – natūralus procesas, kuris mane priverčia labiau įvertinti visą aplinką, nes kai nematai, natūraliai turi elgtis kitaip.
Tarkime, jei akmuo didelis – tave informuoja arba tu pats įsivaizduoji, kad tai gali būti aukštas pakilimas. Norėdamas neužkliūti ir nepargriūti užsidedi šiek tiek rezervo ir pataikai, užlipi ir nekyla didesnių problemų.
– Kaip įvertintum pačią kelionę?
– Įgavau daug patirties pats, jos pasisėmiau ir iš kitų. Didžiausią įspūdį paliko emocijos, kurias patyriau. Labai įsiminė žiemos ir vasaros kontrastas, kai užlipome ant ledyno ir juo nusileidę vėl sugrįžome į vasarą.
Tikiuosi, kad ši kelionė man bus ne paskutinė. Turiu įvairių minčių, idėjų ateičiai.
