1912-ieji. Sautamptonas, Anglija. Daugiau nei šimtas tūkstančių smalsuolių su pavydu moja „laimingiesiems“, išdidžiai kylantiems į titaniško lainerio denį. Trečios klasės keleiviams, už bilietą sukrapščiusiems po 40 dolerių, tai kelionė į naują gyvenimą svajonių žemėje už Atlanto.
Pirmos klasės svečiai, lengva ranka pakloję po 4500 dolerių (šiandien tai būtų apie 90 000) trokšta patekti į istoriją bei spaudos puslapius, kaip žmonės, perskrodę vandenyną prašmatniausiu, greičiausiu ir neabejotinai garsiausiu to meto keleiviniu laivu.
Tačiau likusieji ant kranto greitai dėkos dangui, jog neatsidūrė „Titanike“, o juo plaukusieji į tą patį dangų siųs savo verksmus ir maldas, kad košmaras lediniame vandenyje pasibaigtų. Deja, daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių sulaukti išsigelbėjimo nebuvo lemta.
Lemtingi bilietai
2015-ieji. Ryga. Sporto arena. Kelias minutes praleidęs gyvoje eilėje, žengiu vidun. Sugrįžimas į „Titaniką“ suaugusiam kainuoja 11 eurų, studentui – apie 8, vaikui – perpus pigiau. Dar daugiau galima sutaupyti perkant šeimyninį ar grupinį bilietą.
Rankose gniaužiu originalaus „Titaniko“ keleivio bilieto kopiją. Jame įrašytas vardas, pavardė, amžius, kelionės maršrutas ir jos klasė. Taip per akimirką kiekvienas parodos lankytojas sutapatinamas su prieš daugiau nei šimtmetį įvykusios tragedijos dalyviu. Norėdamas geriau suprasti šio didingo laivo gyvenimo bei žūties dramą, sumoku 20 eurų už asmeninės gidės paslaugas ir jau po akimirkos leidžiuosi į kvapą gniaužiančią kelionę.
Šiek tiek lengviau atsikvepiu išvydęs, kad mano įlaipinimo kortelės turėtojas buvo pirmos klasės keleivis. Jų katastrofos metu išsigelbėjo didžioji dalis. Vis dėlto tik paskutinėje ekspozicijos salėje sužinosiu, ar patekau į išsigelbėjusiųjų sąrašą, ar su visu „Titaniku“ nugrimzdau į Šiaurės Atlanto vandenyno gelmes.