Žvaigždėta ledinė naktis be mėnulio
„Tą naktį nešvietė mėnulis, bet aš niekada iki tol nebuvau matęs ryškiau spindinčių žvaigždžių“, – akis užkliūva už pirmosios klasės keleivio Jacko Tayerio liudijimo viename iš Niujorko dienraščių. Iškarpa kabo salėje prie išėjimo į vieną iš aukštutinių denių. Jame sukurta vėsa ir stipriai juntamas pučiantis vėsus vėjas.
Lemtinga naktis daugiau nei dviem tūkstančiams „Titaniku“ plaukusių žmonių išaušo 1912 metų balandžio 14 dieną. Žmonijos galia pasirodė ne tokia jau neįveikiama, gamta stipresnė, o Dievas...
„Prisiliesk prie ledo sienos. Nuo to, kiek ištversi neatitraukęs rankos, priklausys, kiek išgyvensi“, – sako man gidė, leidžianti trumpam peržengti raudoną STOP juostą ir priartėti prie ledinio luito per keletą centimetrų.
Jis išgirdo tik 705 bėdžių maldas. Mažiau nei trečdalio keliavusių svajonių laineriu. Daugiau nei 1500 žmonių gyvybes tą naktį pasiglemžė Atlanto vandenynas. Jų istorijos ir ateitis nugrimzdo drauge su „Titaniku“ į keturių kilometrų gylį.
„Prisiliesk prie ledo sienos. Nuo to, kiek ištversi neatitraukęs rankos, priklausys, kiek išgyvensi“, – sako man gidė, leidžianti trumpam peržengti raudoną STOP juostą ir priartėti prie ledinio luito per keletą centimetrų.
Ištveriu mažiau nei minutę. Šaltis diegia taip stipriai, kad, atrodo, ranką raižo peiliai.
„Filme rodomos ilgai trunkančios kančios nėra tikros, nes stingdantis šaltis ir ledinis Šiaurės Atlanto vanduo priešintis žiauriai lemčiai leido tik keletą akimirkų“, – atsidūsta ji.
