Natūraliai įsiliedami į juos supančią nepaprastai vaizdingą aplinką, šie kaimai praturtina gamtiniu bei kultūriniu atžvilgiu itin vertingą kraštovaizdį – Neries upės slėnį, rašoma Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos pranešime žiniasklaidai.
Tai, kad Neries upė ir jos slėnis vaidino neeilinį vaidmenį įvairiais istorijos laikmečiais, atskleidžia ir dabartinių Grabijolų ir Šilėnų kaimų apylinkėse esančio kultūros paveldo gausa: palei Neries upę išsidėsčiusių senovės gyvenviečių ir pilkapynų virtinės, Naujosios Rėvos ir Paalkių piliakalniai, dabar jau sunykę Zapalinos, Grabijolų ir Legotiškių dvarai, tačiau, laimei, išlikę senieji Grabijolų ir Šilėnų kaimai. Neries upė ir toliau išliko ryškiausiu šių kaimų, ypač Grabijolų, elementu, aplink kurį sukosi visas kaimo gyvenimas.
Grabijolai ir Šilėnai, nors ir susiformavę panašioje gamtinėje ir kultūrinėje aplinkoje, vis dėlto labai skirtingi – savo dydžiu, planine erdvine struktūra, skirtingai susiklosčiusiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Nukels į Valakų reformos laikus
Grabijolai – tipinis gatvinių rėžinių kaimų, Lietuvoje atsiradusių po XVI amžiuje vykdytos Valakų reformos, pavyzdys. Tuo metu žemės laukai buvo pradėti dalinti siaurais rėžiais abipus pagrindinės kaimo gatvės, prie jų galu į gatvę statant gyvenamuosius namus, už jų – ūkinius pastatus.
Iki XIX amžiaus gatviniai rėžiniai kaimai paplito visoje Lietuvoje ir sudarė daugumą kaimo gyvenviečių, tačiau XX amžiaus pirmoje pusėje didžioji dalis senųjų kaimų buvo sunaikinti, išskirstant juos į vienkiemius.
Grabijolams pavyko iki šių dienų išsaugoti senąją gatvinio rėžinio kaimo erdvinę planinę struktūrą: kaimo sodybos kompaktiškai ir taisyklingai išsidėsčiusios abipus vienintelės kaimo gatvės, vietinių gyventojų vadinamos Neries keliu.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Grabijolų kaimas minimas 1795 metais; tuo metu kaime buvo 9 sodybos. Augant gyventojų skaičiui, daugėjo ir sodybų, o kadangi vaikai ir anūkai kūrėsi šalia, statmenai kaimo gatvei išsidėstę sodybiniai žemės rėžiai siaurėjo, trobos galėjo būti statomos tik galu į gatvę.
Šiuo metu kaime yra 25 sodybos, tačiau daugumoje jų tik vasarojama – nuolatos čia gyvena apie 10 žmonių. Didžioji dalis sodybų vis dar priklauso seniesiems Grabijolų gyventojams, jų vaikams ir vaikaičiams, tad savo senąją struktūrą bei architektūrą išsaugoję bei į Valakų reformos laikus nukeliantys Grabijolai šiandien tęsia šimtmečiais nenutrūkusią autentišką savo istoriją.
2018 metais Grabijolai buvo išrinkti gražiausiu Lietuvos kaimu, o 2025 metais kaimas minės 230 metų pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose sukaktį.
Senieji pastatai tvarkomi su didžiuliu atidumu
Tuo tarpu šimtmečius skaičiuojančiame Šilėnų kaime laikas toli gražu nestovi vietoje. Čia galima pamatyti ne tik šimtametes autentiškas pirkias, bet ir sovietmečiu išaugusius silikatinių plytų priestatus bei sandėliukus ar šiuolaikinėmis nenatūraliomis statybinėmis medžiagomis „suremontuotas“ senąsias sodybas.
Sovietmečiu vyravęs požiūris į senąsias medines sodybas kaip į „atgyvenusias“ atnešė nepataisomos žalos jų išskirtinumui ir vertei, pamiršus, kad medinė architektūra išreiškia vieną svarbiausių lietuvio vertybių – darną su gamta ir aplinka. Vis dėlto pastaruoju metu labai džiugina tai, kad vis daugiau žmonių ima suvokti senuosius medinius pastatus kaip vertybę, atstovaujančią gyvai ir nenutrūkstamai tradicijai, ir tvarko juos su didžiuliu atidumu. Tokių pavyzdžių Šilėnuose apstu.
Seniausias Šilėnų kaimo pastatas – Šilėnų bažnyčia – skaičiuoja net tris šimtus metų, nors pats kaimas yra gerokai senesnis, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar 1500 metais. Iki šių dienų yra išlikęs autentiškas kaimo gatvelių tinklas, vedantis į nedidelę centrinę, prie bažnyčios esančią kaimo aikštę, taip pat beveik šimtmetį skaičiuojantis akmenų grindinys (brukas), kadaise per smėlėtas kalvas vedęs Legotiškių dvaro link.
Gyvi muziejai po atviru dangumi
Seniesiems Neries slėnio etnokultūriniams kaimams išlaikyti ir puoselėti įsteigti Neries regioninio parko Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustinis ir Šilėnų etnokultūrinis draustinis, kurių tikslas išsaugoti kultūros paveldo požiūriu vertingas istoriškai susiklosčiusias planines erdvines struktūras, senosios tradicinės architektūros sodybas ir pastatų puošybos elementus, kultūros paveldu turtingą Neries upės slėnį, ypač atkreipiant dėmesį į kultūros vertybių ryšio su gamtine aplinka išlaikymą. O Dzūkijos (Dainavos) etnografiniam regionui būdingų sodybų statyba ir etnokultūros tradicijų propagavimas yra skatinamas visoje Neries regioninio parko teritorijoje.
Mylimi ir gerbiami lankytojų, branginami ir prižiūrimi vietos gyventojų, šiandien Grabijolų ir Šilėnų kaimai atrodo tarsi gyvi muziejai po atviru dangumi: išpuoselėti tradicinės medinės architektūros pastatai, nuo senų laikų auginami gėlių darželiai, glaudžiais ryšiais susijusios bendruomenės ir begalinė ramybė. Pajusti šią darną su gamta ir aplinka galima keliaujant Grabijolų ir Šilėnų pažintiniais takais.
O keliaujant privalu nepamiršti, kad kaimo gyventojai siekia ir toliau išlaikyti tą ypatingą ramybę ir kaimo dvasią, todėl Grabijolais ir Šilėnais grožėkimės keliaudami tik pėsčiomis, netriukšmaukime, nepalikime šiukšlių, gerbkime vietos gyventojų ramybę jų gyvenamojoje aplinkoje, į kurią atvykome tik pasisvečiuoti.
Grabijolų pažintinio tako stovėjimo aikštelė įrengta prie vienintelės kaimo gatvės jo pradžioje, o iki Šilėnų kaimo teks paėjėti miško taku maždaug kilometrą nuo atokiau nuo kaimo (važiuojant iš Vilniaus pusės – neprivažiavus kaimo) įrengtos pažintinio tako stovėjimo aikštelės.
Neužkimškime automobiliais siaurų kaimo gatvelių, nedarykime žalos senajam brukui, netrikdykime įprastos ir ramios vietos gyventojų kasdienybės.
