Apie tai, kaip mums sekėsi su juo keliauti, skaitykite čia. Atsakymą, kur ir kodėl mes keliaujame, rasite štai čia. O dabar kviečiu susipažinti su Quentinu.
Quentinas – 28-erių keliautojas, gyvenantis home made autobusiuke. Gimė jis keistaisiais 1988 m., šviesiajame Paryžiuje. Augo jaunuolis geroje šeimoje, bet Paryžius tuo metu buvo ne tik meilės miestas, bet ir nusikaltimų miestas. Tad ilgainiui ir jis pats, mokyklos auginamas ir bendraklasių grūdinamas tapo ,,sunkiu vaiku”.
Neapykanta neteisybėms ir kvaila mokyklos sistema galiausiai privedė prie to, jog būdamas 16 metų jis metė mokyklą.
,,Nuvažiavau ryte autobusu iki mokyklos, pamačiau jos sienas, pagalvojau sau: ,,Ne! Jau užtenka”, tad net neišlipau iš autobuso ir grįžau namo. Važiuodamas žiūrėjau tuščiu žvilgsniu pro langą ir staiga sutikau akis, žiūrinčias į mane. Ne manosios meilės akys tai buvo, kaip gražiose istorijose būna. Mama pamatė…”, – apie sprendimo dieną pasakojo Quentinas.
Sulaukęs 18-os jis paliko namus, Paryžių, šeimą ir įkūrė įmonę ,,Kierkienes”. Ji buvo pirmoji įmonė Normandijos regione, kuri prekiavo vikingiškais dalykėliais.
Toliau jo gyvenimas sukosi daugiausiai apie įmonę – jis važinėjo po įvairius viduramžiškus renginius bei festivalius, platino produkciją ir gyveno nuotykių pilną gyvenimą.
,,Mano kompanija buvo man kaip kūdikis. Aš į ją investavau viską: pinigus, laiką, asmeninį gyvenimą. Viską ką turėjau. Ir tai man labai patiko!” – neslėpė prancūzas.
Atrodytų, ko gi daugiau reikia? Bet viduje, nuo pat vaikystės, jam vienas kirminas graužė širdį. Jis vis galvodavo, kad neįgyvendina savo svajonės aplankyti savo sapnų šalį – Norvegiją. Galiausiai nutarė tai padaryti ir iškeliavo į šiaurę.
„Vieną rytą atsikėliau ir pasakiau sau – viskas, aš turiu tai padaryti! Tie metai buvo pelningiausi mano kompanijai per visą gyvavimo laiką, tad apsisprendimas buvo dar sunkesnis. Bet nuo pat 15 metų aš svajojau nulėkti į Norvegiją, klajoti po jos kalnus, mėgautis grožiu… Tad svajonė paėmė viršų“, – kalbėjo Quentinas.
Apsisprendęs iškeliauti jis nusipirko krovininį autobusiuką ir pradėjo iš jo daryti namą, su kuriuo planavo keliauti ir jame gyventi.
Tiesiog įspūdinga, kai pamatai, kaip jis įrengtas: sienos 9 cm pločio, viduje yra sofa, virtuvė (su įstatomu gartraukiu!), namų kinas, dušas su tualetu, darbo stalas, muzikos bei filmų biblioteka, vikingų šalmų kolekcija, tuntas natūralių kailių.
Maža to, visa mašina prikrauta autentiškų kardų, peilių, kirvių bei kitų keistų dalykėlių.
Kai akumuliatoriai pradeda išsikrauti, užtenka tiesiog pasivažinėti aplinkeliais, papildyti vandens baką, ir viskas paruošta dar dviems savaitėms.
„Žinojau, jog lėksiu į šiaurę, tad ruošiau namelį taip, kad atlaikytų šaltį. Jame galima gyventi esant 15 laipsnių šalčiui“, – sakė keliautojas.
Visą elektros sistemą viduje jis pasidarė pats. Ledinės lemputės, vandens šildymo sistema, trys akumuliatoriai įkraunami važiuojant, rozetės, saulės baterijos – visa tai jo paties rankomis padaryta. Aš, nors fiziką mokausi A lygiu, sugebėčiau visoje šioje sistemoje tik varžą apskaičiuoti…
Tokie įrengimai leidžia jam dvi savaites gyventi visiškai savarankiškai naudojant tiek elektros, kiek jis nori, o taupant – ir dar ilgiau. Kai akumuliatoriai pradeda išsikrauti, užtenka tiesiog pasivažinėti aplinkeliais, papildyti vandens baką, ir viskas paruošta dar dviems savaitėms.
„Vos išvažiavęs norėjau vienatvės. Todėl mėnesius gyvendavau vienas įvairiose vietose, pradedant vieta po tiltu, baigiant nuostabiais gamtos kampeliais kalnuose“, – apie kelionę į Norvegiją pasakojo Quentinas.
Savo kompaniją jis valdo per atstumą. Tad pinigų užtenka, o dirbti jis gali iš bet kurios vietos pasaulyje. Tai suteikia didžiulę laisvę. Pakviečia draugai į kurį nors pasaulio kampelį – Quentinas lekia sau 3000 km, pakeliui aplankydamas gražiausius miestus.
Taip ir keliauja jis, kur akys veda. Važiuodami kartu iki Prancūzijos girdėjome daugybę jo nuotykių, pradedant nakvyne lauke esant 15 laipsnių šalčio užsiklojus tik natūraliais kailiais, baigiant išnarinta ranka kažkur kalno viršūnėje.
Prancūzijoje mūsų trijulė atsisveikino – Quentinas čia susitiko su savo šeima, kuri mus pakvietė vakarienės. Tuomet mes tęsėme kelionę savarankiškai. Jau nebe patogiame Quentino „namuke“.
Daugiau panašių istorijų rasite autoriaus interneto puslapyje Anthony.lt
