Miestelis iš pažiūros nežada malonių staigmenų – žemės ūkio pramonė, kelios parduotuvės ir ne taip seniai suremontuotas kelias. Anksčiau jo duobės tarsi reiškė, jog svečių iš Lietuvos čia niekas nelaukia. Dabar – visai kitas reikalas.
Pačiame miestelio pakraštyje – nuoroda į dvarą. Jis išsidėstęs visai netoli kelio. Įspūdingos arkinės tvoros ir didžiuliai apleisti pastatai. Kai kurie jų privatūs. Kai kurie priklauso valstybei.
Laikas ištirpdė raudonas plytas ir nuo kolonų nukėlė senovės Graikiją primenančias įmantrias „kepures“. Žinoma, tai nėra patys seniausi dvarvietės statiniai. Medinių jau keli šimtai metų nebėra.
Laikas ištirpdė raudonas plytas ir nuo kolonų nukėlė senovės „kepures“.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad įvairių pastatų buvo beveik dvi dešimtys. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo sudeginti pagrindiniai rūmai, o vėliau ir visa kita.
Viename iš likusių pastatų kadaise veikė teatras, kuris anais laikais užsiiminėjo ir gana populiaria meno šaka – gyvaisiais paveikslais. Gyvieji paveikslai – kai veiksmas iš tiesų nevyksta, tačiau scenoje aktoriai sutingsta tam tikrose pozose ir dėvi išraiškingus kostiumus.
Iš dvaro liko tik vienas simpatiškas namelis, kuris dabar matosi parko tolumoje. Tai namelis, skirtas arbatos gėrimui. Paskutiniai čia gyvenę valdytojai mėgo pildyti savo svajones.
Kai prieini arčiau, arbatos namelis darosi panašus į visai nemažą namą, nedidelę bažnyčią arba labai rimtą koplyčią. Iš tiesų pastatas skirtas apeigoms, tačiau ne religinėms.
Jauna moteris paskubomis išlenda po šonines duris ir pila verdantį vandenį į termosą – užpliko kažkokią arbatą.
Kiek vėliau grakščiai išeina po paradines duris – įleidžia į arbatos namus saulės ir šviežio oro. Netrukus kažkas turi apsilankyti.
Iš tiesų – atvyksta keletas žmonių. Pasirodo – žurnalistai iš Estijos. Moteris visus pasitinka ir pakviečia į vidų atsigerti arbatos.
„Kristina Jankoviča-Zumente, – prisistato moteris, šiek tiek pakeldama skėtį nuo saulės. Nusišypso ne tik lūpomis, bet ir akimis. – Nuo antradienio iki šeštadienio čia galite užsukti paragauti arbatos.“
Netrukus patikslina, kad vėliau, kai bus sugalvotas šildymo būdas, arbatos namelis veiks kiaurus metus.
Vaišina ne šiaip kokia arbata. Rusai ją vadina „Ivan čaj“. Pas mus šis augalas populiarėja geometrine progresija. Pas mus ši žolė žinoma kaip gaurometis. Auga kone kiekvienoje pamiškėje lyg piktžolė.
Tai ne šiaip užplikyta arbata, nors taip daryti niekas nedraudžia. Dar skanesnė ji, kai lapeliai savaitę fermentuojami. Ne tik skanesnė, bet ir poveikis stipresnis. Arbata suteikia jėgų visai dienai. Šia arbata buvo girdomi ir vietinio dvaro darbininkai, kad turėtų jėgų atlikti visas užduotis. Gaurometis puikiai tinka visiems, o vyrams – ypatingai.
Arbata išties puikaus skonio. Gardi ji ir be papildomų žolių, tačiau su šiek tiek mėtos ir kai kuriais stebuklingais lapeliais skonis tampa nenusakomai malonus.
Kristina sako pajutusi, jog čia yra jos vieta. Galima sakyti, kad viena jos misijų – palaikyti turizmą Elėjoje, tačiau dar svarbiau, jog tai sutampa su jos aistra – pomėgiu kurti arbatas ir domėtis jos poveikiu.
Ne tik gauromečio, bet ir įvairiausių kitų arbatų aromatą ir skonį galima čia pajusti. Jei kada vyksite pro Elėją, sustokite puodeliui arbatos.
