Pasaulio galingiesiems sprendžiant palestiniečių likimą, toliau labiausiai kenčia eiliniai Palestinos Autonomijos gyventojai. 1,5 mln. iš jų dūsta mažyčiame Gazos ruože, ketverius metus visiškai atskirtame nuo išorinio pasaulio. Dar apie 800 tūkst. vargsta Vakarų Krante. Visi jie turi paprastą svajonę – būti savo šalies piliečiais. Tačiau panašu, kad šiai svajonei išsipildyti nelemta.
Teisybės paieškos
Izraelio-palestiniečių konflikto šaknys senos, tačiau istorinis žvilgsnis į jį nepadeda atsakyti, kuri pusė teisesnė. Rytinė Viduržemio jūros pakrantė turėjo daugybę šeimininkų. Tarp jų – kanaaniečius, filistinus, izraelitus, babiloniečius, persus, Romos imperiją, arabus, kryžiuočius, Osmanų imperiją, prancūzus, britus.
Žydai šioje teritorijoje įsikūrė anksčiau nei palestiniečiai, tačiau daugiau nei 1 300 metų arabai Palestinoje sudarė daugumą. Antai 1881 m., kai Palestiną pasiekė pirmoji žydų imigracijos banga, šiame regione gyveno apytiksliai 500 tūkst. žmonių. Iš jų – 80 proc. buvo musulmonai, apie 10 proc. – krikščionys ir 5–7 proc. žydai. Tuo tarpu XX a. pirmoje pusėje, kai tarptautinė bendruomenė pradėjo spręsti žydų-palestiniečių klausimą, žydai sudarė 10–13 proc. teritorijos gyventojų.
Nenuostabu, kad kai 1947 m. JT paskelbė, jog teritorijos nepasidalinančių dviejų tautų konfliktą gali išspręsti tik Palestinos padalijimas į dvi atskiras – žydų ir arabų – valstybes, Jeruzalę paskelbiant corpus separatum, arabų atstovai šį planą atmetė. Žydų atstovai tuo tarpu pritarė tik padalijimo plano daliai, numačiusiai žydų valstybės įkūrimą – tai jie padarė 1948 m.
1,5 mln. iš jų dūsta mažyčiame Gazos ruože, ketverius metus visiškai atskirtame nuo išorinio pasaulio. Dar apie 800 tūkst. vargsta Vakarų Krante.
Neišnaudojo galimybės
Tai, kad turėdami realią galimybę įkurti savo valstybę palestiniečiai ja nepasinaudojo, lėmė kelios priežastys. 1947 m. žydai sudarė vos trečdalį Palestinos teritorijos gyventojų – jie vargiai sugebėjo sudaryti daugumą siūlomoje žydų valstybėje. Tuo metu jiems priklausė apie 6 proc. Palestinos teritorijos ir tik 10 proc. siūlomos žydų valstybės žemės. Palestinos arabai buvo įsitikinę, kad esant tokioms aplinkybėms per pusę padalinti teritoriją – neteisinga.
Be to, kilo daugybė skaudžių klausimų: kodėl per tūkstantį metų šioje teritorijoje gyvenantys palestiniečiai dalį savo žemių turėtų užleisti žydams, kurių pagrindinis argumentas, esą įrodantis, kad jie yra teisėti Palestinos gyventojai, remiasi Biblijoje aprašyta žydų patriarcho Abraomo sutartimi su Dievu? Kodėl arabai turėtų atpirkti Europos per Antrąjį pasaulinį karą žydams padarytą nuodėmę?
Prieš šešis dešimtmečius nepasinaudoję galimybe, šiandien palestiniečiai suvokia: prarasta labai daug. Per šį laikotarpį įvyko šeši Izraelio-arabų karai. Per juos Izraelis ne tik nebuvo sunaikintas, bet po Šešių dienų karo 1967 m. dar ir okupavo Vakarų Krantą bei Gazos Ruožą – Izraeliui priklausė visa buvusio Palestinos mandato teritorija. Šiandien palestiniečiai savo valstybę siekia įkurti dviejose teritorijose, kurias vieną nuo kitos skiria Izraelis – Gazos ruože ir Vakarų Krante. Tai vos 12 proc. istorinės Palestinos teritorijos.
Derybos – aklavietėje
Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), 1974 m. gavusi JT stebėtojos teises, 1988 m. paskelbė Palestinos valstybę. JT Generalinė Asamblėja ją tuo metu pripažino ir pranešė PIO stebėtojos teisę perduodanti Palestinos valstybei. Visgi 1993 m. Osle įvykusiose žydų-palestiniečių derybose susitarta sukurti Palestinos autonomiją – savivaldą, turėjusią tapti tarpiniu perėjimo į valstybingumą etapu. Šiame etape įstrigta iki šiol. Nepaisant tarptautinės bendruomenės pastangų ir daugybės bandymų sėstis prie derybų stalo, žengti žingsnio pirmyn nepavyko iki šiol. Klausimai, atvedantys į aklavietę:
▪ sienos: Izraelis siekia, kad būtų laikomasi 1967-aisiais nusistovėjusių Izraelio sienų, tuo tarpu palestiniečiai nori, kad jų valstybė būtų įkurta palestiniečiams iki 1967-ųjų priklausiusioje teritorijoje;
▪ Jeruzalė: palestiniečiai Rytų Jeruzalę nori paskelbti savo sostine, tačiau Izraelis norėtų sumažinti arabiškąją Jeruzalės dalį, kuriai pažadėtas suverenitetas;
▪ vandens telkiniai: pagal Izraelio planą, daugelis vandens telkinių, kartu su 6–8 procentais Vakarų kranto teritorijos, turėtų atitekti žydų valstybei;
▪ pabėgėliai: žydai kategoriškai atsisako pripažinti bet kokią Izraelio atsakomybę dėl palestiniečių pabėgėlių. 2005 m. pabėgėlio statusą turėjo 4,4 mln. palestiniečių, gyvenusių Libano, Sirijos, Jordanijos pabėgėlių stovyklose ir Gazos ruože bei Vakarų Krante. 1948 m.JT Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją, skelbiančią, kad „pabėgėliams, norintiems grįžti namo ir gyventi taikoje, reikia suteikti šią galimybę pačiu artimiausiu laiku“, tačiau Izraelis šios rezoliucijos nevykdė.
▪ žydų nausėdijos: Izraelis plečia savo nausėdijas Rytų Jeruzalėje ir Vakarų Krante, nepaisydamas palestiniečių ir tarptautinės bendruomenės protestų.
Derybas dar labiau apsunkina tai, kad palestiniečių lyderiai susiskaldę tarpusavyje. Po žiaurių skerdynių 2006 m., teroristine vadinama grupuotė „Hamas“, laimėjusi Palestinos Autonomijos parlamento rinkimus, iš Gazos ruožto išvarė kitą politinę jėgą „Fatah“.
Šiandien „Hamas“ vis dar kontroliuoja Gazos ruožą, raketos tebešaudo į Izraelio teritoriją, blokada vis dar neatšaukta. Šachas ir matas.
„Apartheido siena“
Bemaž du dešimtmečius palestiniečiai savo neapykantą Izraeliui ir laisvės troškimą išreiškė savižudžių sprogdintojų išpuoliais. 1990–2008 metais Izraelio teritorijoje įvykdyti 174 išpuoliai. Jų metu 804 žmonės žuvo, tūkstančiai buvo sužeisti. Norėdama užkirsti kelią šiems išpuoliams, žydų valstybė 2000-aisiais, palei 1967 metais de facto nubrėžtą liniją tarp Izraelio ir Vakarų Kranto, pradėjo statyti sieną „Saugumo barjerą“.
Pasekmė: palestiniečiai buvo atskirti ne tik nuo savo bendruomenių, verslų, mokyklų, ligoninių, bet kai kurie iš jų – net nuo savo daržų. Prie pat palestiniečių namų pastatyti aštuonis metrus siekiantys betono luitai kitoje sienos pusėje paliko auginamas daržoves. Daugelio palestiniečių kasdienybė kardinaliai pasikeitė. Norėdami nuvykti į darbą, mokyklą ar net parduotuvę, daugelis iš jų buvo priversti vykti iki artimiausio sienos perėjimo punkto, kurių nėra itin daug, ir per kuriuos praleidžiami ne visi ir ne visada. Kiti į Izraelio savivalę atsakė nepaklusimu – susirasdami vietas, kur siena žemesnė, ir perlipdami ją, ar atrasdami plyšius tarp neužbaigtų statyti sienos dalių ir bandydami pro juos pralįsti. Su knygomis per sieną lipantys jaunuoliai, ar per plyšius su maisto pirkiniais prasibrauti mėginančios moterys – įprastas vaizdas Vakarų Krante. Izraelio kariai į šiuos atvejus žiūri nuolaidžiai – istorija parodė, kad savižudžiai sprogdintojai ne lipdavo per sieną, bet kirsdavo perėjimo punktą. Tačiau žydų valstybė netoleruoja bandymų išsikasti požeminius tunelius ir taip įveikti sieną. Juos Izraelio kariai susprogdina.
Palestiniečiai „Saugumo barjerą“ vadina „Apartheido siena“. Jos statymui nepritaria nei JT, nei Tarptautinis Teisingumo Teismas. Tačiau Izraelis nenusileidžia ir atkerta faktais: 2000–2003 metais, kai buvo pastatyta pirmoji sienos dalis, palestiniečiai iš Vakarų Kranto Izraelyje įvykdė 73 savižudžių sprogdintojų išpuolius, per kuriuos 293 izraeliečiai žuvo ir per 1 900 buvo sužeisti. Tuo tarpu toliau tęsiant statybos darbus, nuo 2003 metų rugpjūčio iki 2006-ųjų pabaigos Izraelio teritorijoje įvykdyta vos 12 išpuolių, per kuriuos žuvo 64 žmonės ir 445 buvo sužeisti.
Skaičiuojama, kad pastatyti vieną šios sienos kilometrą Izraeliui kainuoja 2–3 mln. JAV dolerių (5–7,6 mln. litų). Pilnai užbaigtos sienos ilgis turėtų siekti apie 760 kilometrų. Ji bus du kartus ilgesnė, nei tarptautinės bendruomenės nubrėžta Žalioji linija, turėjusi tapti žydų ir palestiniečių tautas skiriančia siena. Barjeras statomas iš betono luitų, kai kuriose vietose jis apjuostas viela, kitose – įelektrintas. Dar prie kitų sienos dalių iškasti grioviai.
„Saugumo barjeras“ triskart ilgesnis ir, vietomis, dukart aukštesnis nei Berlyno siena. Visgi didžiausią nerimą kelia tai, kad net 80 sienos bus pastatyta palestiniečių teritorijoje. Tai reiškia, kad užbaigus sienos statybą, Izraelis bus aneksavęs 46 proc. Vakarų Kranto teritorijos, o iš istorinės Palestinos teritorijos palestiniečiams liks vos 12 proc.
Sugriauna namus
▪ Norėdama apsaugoti savo piliečius nuo teroristinių išpuolių, Izraelio kariuomenė naudojo ne vieną neįprastą taktiką. Viena iš jų – įtariamų teroristų šeimos namų sugriovimas. Kadangi didžioji dalis savižudžių sprogdintojų buvo paaugliai ir jaunuoliai, vis dar gyvenę tėvų namuose kartu su savo šeima, tikėta, kad ši taktika, nusikaltimo naštą nuimdama nuo vieno asmens pečių ir perkeldama ją ant visos šeimos kupros, privers potencialius savižudžius susimąstyti apie savo veiksmų kainą ir atgrasins juos nuo išpuolių. Be to, tikėtasi, kad kelią išpuoliams sieks užkirsti ir pačios šeimos, kurioms grės prarasti visą savo turtą.
Prieš sugriaudami įtariamo teroristo šeimos būstą, Izraelio pareigūnai ją įspėdavo, kad vienas iš jos narių kaltinamas prisidėjimu prie teroristinės veiklos. Jei šeima perduodavo kaltinamąjį izraeliečių kariams, jos namai būdavo išsaugomi. Jei ne, Izraelio valdžia kreipdavosi į Aukščiausiąjį teismą, kur turėdavo įrodyti, kad šeima žinojo apie teroristinius kaltinamojo šeimos nario planus. Palestiniečių šeimos turėdavo teisę gintis teisme.
▪ Kita taktika – teroristų šeimų deportavimas iš Vakarų Kranto į Gazos ruožą.
▪ Kurį laiką izraeliečių kariai praktikavo taktiką, vėliau uždraustą Izraelio Aukščiausiojo teismo. Ši praktika buvo vadinama „kaimyno veikimas“. Izraelio kariai nurodydavo palestiniečiui civiliui pabelsti į įtariamo teroristo namų duris ir paprašyti jo išeiti į lauką. Šie veiksmai buvo sukritikuoti po to, kai vienas paauglys, kuriam kariai nurodė iškviesti savo kaimyną į lauką, po kurio laiko buvo nušautas. Kariai apkaltinti naudojantis civiliais kaip „žmonių skydu“.