Šis milžiniškas monolitas stūkso tarp dviejų Kolumbijos miestelių El Penjono ir Guatapės. Prieš maždaug 70 milijonų metų jis susiformavo iš kvarco ir žėručio.
Visais laikais uola turėjo didelę reikšmę šalia jos gyvenantiems žmonėms: anksčiau jį garbino čia gyvenantys indėnai, dabar juo didžiuojasi šalia įsikūrusių miestelių gyventojai. 1940 metais uola buvo paskelbta nacionaliniu paminklu.
„Atkeliavus į Kolumbiją pakeitėme keliavimo taktiką: mažiau ekskursijų ir turų planavomės patys ir stengėmės rasti optimalų bei patikimą variantą kelionių agentūrose. Esminė tokių pokyčių priežastis buvo ta, kad man nesinorėjo vairuoti Kolumbijos gatvėmis, nes, patikėkite, vairuoja jie beprotiškai! Taip pat jautėme poreikį šiek tiek pailsėti nuo planavimo ir tiesiog mėgautis nuostabiais vaizdais. Kadangi buvome maloniai nustebinti kolumbiečių sugebėjimu organizuoti tokio tipo keliones, nepraleidome progos aplankyti ir Kolumbijos pasididžiavimu vadinamos El Peñón de Guatapé uolos“, – sakė viena iš „Svajonių ambasadorių“ Gediminas.
Šią milžinišką uolą turistai „atrado“ 1954 metais po to, kai du draugai, paskatinti vietinio kunigo užkopė iki pat viršūnės ir naudodami medines lentjuostes išmatavo monolito ilgį. Dabar viršūnę pasiekti gali visi norintys, kadangi viename iš uolos plyšių yra įrengti zigzaginiai laiptukai.
Taip pat uoloje yra įrengti net keli kopimo takai, todėl ji populiari ne tik tarp turistų, bet ir tarp alpinistų.
„Kai tik pamačiau uolos nuotraukas, iškart užsimaniau ją pamatyti savo akimis. Ne veltui žmonės iki šiol nesutaria dėl jos atsiradimo ir teigia, jog ji nėra natūraliai susiformavusi, o prieš daugelį metų sukurta senovės civilizacijos. Uola išties lyg netikra. Tačiau, kad ir kaip nepaaiškinamai nuostabiai ji atrodytų, mane vis tik labiau įtikino uolos vulkaninė kilmė“, – pasakojo Aušrinė.
Nacionalinis objektas, turintis privatų savininką
Užkilti į uolos viršūnę kainuoja 10 000 kolumbietiškų pesų, kurių didžioji dalis atitenka uolos savininkui. Įdomu tai, kad uola teisiškai priklauso ne šalia esantiems miesteliams, o vietiniam gyventojui Don Luis Eduardo Billegas, kuris prieš kiek daugiau nei 70 metų pasiekęs uolos viršūnę įsmeigė joje šalies vėliavą ir taip tapo jos šeimininku.
„Kadangi uola yra labai aukšta, matėme ją iš pakankamai toli, dar neprivažiavus Guatapės miestelio. Tačiau tik pasiekę ją iš arčiau pastebėjome, kad jos paviršius neįprastai glotnus. Vienintelis nelygumas – milžiniškas tarpas maždaug ties viduriu uolos, kuriame įsitaisę 649 laipteliai, kuriuos reikia įveikti kiekvienam, norinčiam pasigrožėti nuostabiu vaizdu nuo uolos apžvalgos aikštelės. Paplušėti iš ties verta, nes vaizdas – atimantis žadą“, – įspūdžiais dalinosi Gediminas.
Uola žymi ribą tarp šalia esančių miestelių Guatapės ir El Penjono, kurie iki šiol jos „nepasidalina“, todėl kiekvienas iš jų šį gigantą vadina skirtingai. El Penjono gyventojai teigia, kad uola priklauso jiems, todėl monolitą vadina Rock of Peñol. Tuo tarpu Guatapės gyventojai uolą vadina Rock of Guatapé.
Vaizdas priminė Trakus
„Kiek nustebau, kad lipti buvo sunkiau nei maniau, tačiau po gerų 20 minučių mes jau buvome viršuje. Nors be mūsų vaizdais džiaugėsi begalės turistų, tai nesutrukdė pajusti šios vietos ypatingumo. Jautėmės labai ramūs ir atsipalaidavę, todėl taip ir likome sėdėti nenorėdami niekur trauktis. Galbūt prie ypatingos atmosferos susikūrimo mūsų galvose bei širdyse prisidėjo ir panoramos vaizdas, kuris labai priminė mylimuosius Trakus“, – įspūdžiais dalinosi Aušrinė.
Ginčą dėl uolos Guatapės gyventojai nusprendė išspręsti pažymėdami akmenį savo miestelio vardu. Tačiau žinia apie tai greitai pasklido ir El Penjono gyventojai sustabdė šį vandališką ir neprotingą žingsnį. Deja, šio įvykio dar ilgai neleis pamiršti milžiniškos „G“ ir nebaigta „U“ raidės, nupieštos ties uolos viduriu, kurios lyg skausmingas randas primins apie bereikšmį žmogaus kišimąsi į gamtos stebuklus.
Prisiminimui – išmatų imitacijos suvenyrai
„Be apžvalgos aikštelės čia taip pat radome nemažai parduotuvių, kurios lankytojams siūlė įsigyti mums visiškai nesuprantamus suvenyrus: pavyzdžiui, išmatų imitacijos skulptūrėles arba lytiniais organais margintus puodelius. Galbūt tai ir turi kokią vietinę reikšmę ar prasmę, bet jos nebandėme aiškintis, nes tai atrodė pernelyg juokinga ir absurdiška. Taip pat nuvylė miestelių konflikto rezultatas – raidės ant uolos. Jas, tikiuosi, vieną dieną pašalins“, – sakė Aušrinė.
Uola – ne vienintelis miestelį garsinantis dalykas. Nemažiau įdomi ir pačios Guatapės istorija bei svarba šaliai. Šiame miestelyje veikianti hidroelektrinė yra viena pagrindinių elektros tiekėjų Kolumbijoje. Tam, kad tai įvyktų, miesteliui teko pasiaukoti, t.y. visas miestelis atsidūrė po vandeniu. Dėl hidroelektrinės statybos senasis miestelis buvo perkeltas į aukštesnę vietą, o jo vietoje pastatyta užtvanka.
„Išgirdus Guatapės istoriją man kilo klausimas, kodėl niekas neorganizuoja nardymo po buvusio miestelio „kapines“ – juk iš tikrųjų būtų įdomu. Galbūt nieko naujo nepamatytume, nes kiek supratome, miestelis buvo pastatytas lyg replika ankstesniajam. Gyventojai net persinešė savo zócalo – tai lyg fasadinės medinės spalvotos lentelės, nusakančios kuo užsiima namo gyventojai“, – sakė Gediminas.
Anksčiau tik turtingos šeimos turėjo teisę savo namus puošti zócalo, tačiau 2007 metais, norint sumažinti atskirtį tarp pasiturinčių ir vargšų, visiems be išlygų buvo leista sukurti savo zócalo, kuris nusako gyvenančios šeimos pragyvenimo šaltinį, pomėgį ar vertybes.
„Ne veltui Guatapė yra vadinama vienu spalvingiausių pasaulio miestelių. Vaikščiodami po jį jautėmės lyg pasakų šalyje. Tokį įspūdį sudarė namų sienos, kurios buvo nudažytos ryškių ir skirtingų spalvų dažais. Na, ir žinoma, įspūdingieji fasadai, puošti zócalo. Nors Guatapės ir joje pūpsančios uolos dauguma dar nespėjo įsitraukti į privalomų pamatyti objektų sąrašą, tačiau turėtumėte tai nedelsiant padaryti. Mes įspūdžių gavome net daugiau nei tikėjomės“, – sakė Aušrinė.
