Šios, nors trumpos, bet labai patikusios kelionės užuomazgos prasidėjo 2008-ųjų metų pavasarį, kai viena mokytoja (tuo metu aš irgi dirbau mokykloje) pasiūlė man ir mano vyresnėliui sūnui burtis su kitais mokyklos vaikais rudeninei kelionei į Zakopanę.
 |
| I.Vidutienės nuotr./Kelionė per Lenkiją |
Mano ankstesnė pažintis su Lenkija tebuvo tik kaip pažintis su tarpine stotele keliaujant į kitas Europos šalis. Tačiau vėliau nuomonė pasikeitė.
Prasidėjus moksleivių rudens atostogoms, visi šurmuliuojantys ir gerai nusiteikę išvykome link pirmo mūsų sustojimo – švenčiausios Lenkijos vietos – Čenstochovos.
 |
| I.Vidutienės nuotr./Kelionė per Lenkiją |
Neaprašinėsiu, koks buvo kelias, blogas ar nelabai link jos, nes ne tai rūpėjo važiuojant kompanijoje su linksmais vaikais, puikiais vairuotojais ir gide priešakyje.
Čenstochovoje nustebino tai, kad tarp tikinčiųjų, jaunimo buvo lygiai tiek, kiek ir vyresnių žmonių. Vienu žodžiu, daug. Gaila, kad nepavyko apžiūrėti iš vidaus pagrindinės šios vietos bažnyčios, nes buvo neįmanoma prasibrauti pro milžinišką žmonių būrį.
Vėliau važiavome į Veličkų druskų kasyklą, kuri jau veikia 700 metų, jos gylis siekia iki 327 metrų ir ji buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Didelį įspūdį paliko žmonių ir arklių (ir ne tik) figūros iš druskos, nes jos visos yra natūralaus dydžio. Jomis pavaizduotas visas tuo metu ten dirbusių šachtininkų sunkus darbas.
O mano jau minėtiems arkliams, naudotiems darbui, dėl didelio druskingumo buvo gana greitai „suėdami“ sąnariai, todėl jiems tapus netinkamais, jie daugiau niekada neišvysdavo dienos šviesos.
Kasykloje yra kelios koplyčios, kuriose kalnakasiai kiekvieną rytą melsdavosi prieš pavojingą darbo dieną. Pati gražiausia iš jų – Šv. Kingos koplyčia. Jos lubos padabintos didžiuliais druskos kristalų šviestuvais, sienos puoštos statulomis, kurios vaizduoja Naujojo testamento scenas, paveikslai, – ir tie iš druskos. Gaila, kad šioje koplyčioje negalima fotografuoti, todėl įspūdingi vaizdai liks tik mūsų atmintyse.
Dar matėme žalios spalvos druskingą ežerą, kuriame neįmanoma paskęsti net ir nemokančiam plaukti.
Kosėdami (pabuvus tik porą valandų kasykloje, pradėjo valytis plaučiai) ir prisipirkę suvenyrų išvykome link Krokuvos. Ji mus pasitiko tikra ugnimi spjaudančiu drakonu – Krokuvos simboliu. Visus sužavėjo jaukus senamiestis, daugybė balandžių centrinėje turgaus aikštėje, paminklas, skirtas Žalgirio mūšiui paminėti ir Vavelio kalva, ant kurios yra nuostabi katedra, sauganti Žygimanto Augusto bei kitų karalių kapus.
 |
| I.Vidutienės nuotr./Balandžių lesinimas Krokuvoje |
 |
| I.Vidutienės nuotr./Tatrai Lenkijoje |
Žinoma ne viską paminėjau, ką galima pamatyti ir išgirsti šiame žaviame mieste. Geriausia būtų patiems nuvykti ir pamatyti viską savo akimis.
Ir galiausiai mūsų laukė paskutinis kelionės taškas – Zakopanė. Tai pranoko visus mano bei sūnaus lūkesčius! Artėjant vaizdas vis gražėjo ir labiau gniaužė kvapą. Gaila, kad sėdėdama toliau nuo lango, nespėjau „pagauti“ gerų kadrų. Tačiau amžiams liks nuostabūs Tatrų kalnų vaizdai, sidabrinės kalnų upės tėkmė, kažkur aukštai krūvelė besiganančių avelių saule apšviesti jaukūs rąstiniai namukai... Pats miestelis pasitiko marga pagrindine, pilna turistų, Kropuvkos gatve, vietiniu Kalniečių turgumi, kuriame galima nusipirkti įvairių rūšių sūrio, iš avies vilnos numegztų mezginių ir kitokių vietinės gamybos gėrybių. Pakilus keltuvu atsivėrė nuostabūs kalnų vaizdai. Norėjosi ten pasilikti amžiams, tačiau reikėjo judėti atgal.
Taigi, kiekviena kelionė, ilga ar trumpa, tolima ar artima, yra kaip vienas didelis nuotykis, kurį smagu prisiminti ir pasidalinti juo su kitais.Todėl linkiu visiems patirti kuo daugiau įvairių įspūdžių keliaujant ir nepamiršti, kad ir kai kurios mūsų kaimynės šalys, nors ir kartais keiksnojamos, turi ką parodyti ir kuo didžiuotis.
