Bet svastika nėra nei Hitlerio kūrinys, nei jo nuosavybė ir savo originalia reikšme bei paskirtimi niekaip nesusijusi nei su antisemitizmu, nei su jokiais kitais žiaurumais ir politiniais marazmais.
Svastika – ir ant kūdikio galvos, ir prekyvietėje
Svastiką „gliaudyti“ lengviau per senąsias kultūras, kuriose šis ženklas ne dūla kaip gyvybę praradęs eksponatas, o iki šiol plačiai naudojamas. Štai Indija globalėja ir vienodėja su likusiu šiuolaikiniu pasauliu, tačiau kuo labiau pro padidinamąjį stiklą pritrauktume hinduizmą ir greta jo prisišliejusias tradicijas, tuo aiškiau išryškėtų tarp žmonių iš inercijos prigijęs prietaringumas – net ir tarp tų indų, kurie apsirėdę moderniais drabužiais, naktiniame klube gurkšnoja alkoholį ir yra pagyvenę Vakaruose.
Tikėjimas ženklų galia, jų įjėginimas ir ritualai lydi kiekvieną nuo pirmų gyvenimo dienų iki mirusiojo sielos kelionės (tik nebūtinai paskutinės, atsižvelgiant į reinkarnacijos teoriją). Ornamentai, gestai, spalvos, aksesuarai, kaip ir socialinės taisyklės, dažniausiai būna ne atsitiktiniai, ne bet kokie, o pastovūs ir turi savo prasmių, kurios visiškai nesikeičia ar per amžius pakinta tik vos vos. Pavyzdžiui, svastika.
Svasti sanskrito k. reiškia gerovę, pilnatvę. Raudona geometrinė figūra su keturiais taškais kampuose puošia hindų ir džainų šventyklas, dievybes, nupaišoma ar pakabinama prie įėjimų į namus ir pagal paskirtį primena virš lietuvių durų prikaltą pasagą.
Raudona hindams – šventumo spalva. Raudona svastika šmėžuoja per vestuves, kitas hindų šventes, ja pažymima kūdikio galva. Mat svastika – tai laimės palinkėjimas. Jei pusiau juokais, piktnaudžiauja ja visi kas netingi – net prekeivai šį ženklą išpurškia ant sienos tarp parduodamų prekių ir taip mėgina atkreipti pirkėjų dėmesį, esą didelė sėkmė čia apsipirkti (dar didesnė – parduoti).
Sūkurio ženklas sukasi per visą Aziją
Nušluosčius paviršinį prietarų ir laiko sluoksnį, atsivertų gilesni svastikos reikšmių klodai. Tai nėra tik tuščia puošmena. Senosiose civilizacijose nieko nebuvo šiaip sau ar vien dėl grožio – simboliai paaiškina kosmologiją, gamtos reiškinius ir veikimo principus.
Indijoje svastika tai visų pirma – saulės, vadinamos surya, ir jos judėjimo ženklas. Rečiau aptinkama sauvastika – tokia pati, tik juoda ir į kitą pusę sukanti figūra. Indai ją sieja su naktimi, tamsa, deive Kali ir tantrinėmis praktikomis.
Rytuose svastika atsirado ir prigijo ir ten, kur buvo ar tebėra praktikuojamas šamanizmas. Iki šiol šamanauja Mongolijos bei aplinkinių kraštų – Buriatijos, Tuvos, Kirgizijos – klajokliai. Keliaudama po Mongolijos stepes, apleistoje laikinoje šamano jurtoje mačiau greta indų besimėtančią geležinę svastiką.
Senosios tibetiečių religijos bon, kilusios greičiausiai irgi iš šamaninių tikėjimų, šventikai taip pat nebuvo abejingi svastikai. Netikslu būtų teigti, kad bonas visiškai išnyko. Tibeto bei Himalajų kraštuose dar esti bono pasekėjų ir išlikęs vienas kitas vienuolynas.
Be to, ši maginė religija nesileidžia pamirštama todėl, kad ją atšiauriame kalnyne ilgainiui nurungęs budizmas perėmė ne tik hinduizmo dalelių, bet ir sau pritaikė kai kurias šamanines bei bonines praktikas ir įvaizdžius, tarp jų – svastiką.
Skaičių magija ir nuklydimai
Svastikos randama ir judėjų, pirmųjų krikščionių palikime, kurio ištakos greičiausiai – taip pat senieji kultai, gyvavę iki abraomiškų religijų susiformavimo. Svastikos būta ir pas Pietų Amerikos indėnus.
Aplink Baltijos jūrą – ir pas vikingus, ir aisčių pusėje – irgi buvo paplitusi svastika. Mūsų protėviai svastikomis puošė skrynias, baldus, verpstes, pakabukus. Svastika vaizduojama nebūtinai su aštriais kampais – buvo ir įmantresnių formų, ir suapvalinta. Dabar vienas populiariausių lietuviškos svastikos įvaizdžių – tai ratu besisukantys žalčiai – juk jie buvo šventi, sudievinti gyvūnai.
Pagoniškoje Lietuvoje ji siejama su ugnies ir saulės kultu, kaip ir kitose indoeuropiečių kultūrose – nuo hinduistinės Indijos iki Persijos, kur iki islamo klestėjo zoroastrizmas. Galbūt prieš tūkstančius metų migravusios žmonių grupės iš vieno regiono į kitą pernešė tuos pačius pasaulėvaizdžius.
Tikėtina, kad informacijos subtilybės, kurias saugo svastika, buvusios daugiau išskirtinio išprusimo žynių, vienuolių, mokytojų žinioje. O kuo toliau nuo tų svastikos klestėjimo laikų, tuo gausesnėmis spėlionėmis bei fantazijomis ji apauga, kad kyla grėsmė gerokai nuklysti nuo pradinės ir praktinės reikšmės. Todėl interpretacijas reikėtų vertinti atsargiai. Ne veltui ir šiame pasakojime yra daug „galbūt“, „greičiausiai“ ir nematomų klaustukų.
Pamąstymui – tik vienas iš jų: svastika tyrinėjama kaip kryžius lenktais galais. Be to, ji tarsi sudaryta iš keturių dalių, bet ir primena septynetų derinį. Kaip liudija ciklai bei virsmai gamtoje, kosmose, gyvų sutvėrimų organizmuose, kiekvienas skaičius natūraliuose dėsniuose, galima sakyti, turi savo vietą ir įtakos aplinkai.
Vertinant svastiką per ketvertus, tie menamo kryžiaus galai gali būti aliuzija į 4 pasaulio puses bei vėjo kryptis, kurios savo ruožtu atitinka ir 4 paros dalis, 4 metų laikus, 4 pirminius elementus – žemę, orą, ugnį, vandenį, 4 pagrindinius gyvenimo tarpsnius – vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę.
Regint svastiką kaip septynetų „šokį“, jame irgi galima įžvelgti ritmiškos kaitos sandarą: savaitę sudaro 7 dienos, vaivorykštę sukuria 7 spalvos, oktavoje yra 7 natos. Daugelyje senųjų tikėjimų gedulas po žmogaus išėjimo trunka 49 dienas ir, tikima, turi sielos atsiskyrimo nuo kūno etapus, o pastarieji skaidomi po 7 dienas. Bet kokiu atveju, šie skaičiai susipina į ratą, kuris reiškia amžiną visa ko apykaitą šiame pasaulyje.
Lyg ir viskas paprasta, lyg ir sausa matematika, bet tik teoriškai. Tam tikri skaičiai bei formos ir jų kombinacijos praktiškai pasitarnavo žmogaus sąmonės pažinimo, saviugdos, medicinos, astrologijos, magijos srityse. Jos mums jau menkai pažįstamos ir vargiai pasiekiamos. Ir tai tikrai ne dvasinio marketingo vadybininkėlių, per televiziją prisistatančių chiromantais, astrologais, būrėjomis ar ekstrasensais, kompetencija.
Simbolių istorijos – ir diktatorių galioje
Svastikos istoriją skausmingiausiai pakreipė Adolfas Hitleris. Ją fiureris panaudojo kaip arijų – pranašesnės rasės – emblemą. Kaip ji būsimą Vokietijos kanclerį sužavėjo, sklando tokia kone mitologizuota istorija: mažas Adolfukas, kai augo Austrijoje, pastebėjo svastiką ant seno benediktinų vienuolyno frontono, ir, būdamas žingeidus vaikis, jis pasiteiravo vienuolių, ką šis ženklas reiškia, o tie jam esą paaiškino, kad tai senos arijų giminės, anksčiau gyvenusios Vokietijos teritorijoje, herbas.
Po kelių dešimtmečių, kai jau plevėsavo nacių Vokietijos vėliava su svastika, grandioziniais mastais buvo vykdomi kraupiausi XX a. nusikaltimai, prisidengiant kilniais vietos genofondo gryninimo tikslais: buvo sistemiškai kankinami ir žudomi žydai, čigonai, psichiniai ligoniai, priverstinai sterilizuojami ir kastruojami kai kurių sveikatos sutrikimų kamuojami žmonės, su jais buvo atliekami moksliniai eksperimentai.
Tarp kitko, fiureris – ne vienintelis diktatorius, kuris tradicinį, taikų simbolį prijungė prie kruvinos politinės ideologijos. Antai Kinijos revoliucionierius, komunistų partijos pirmininkas Mao Zedongas bandė suvisam iš žmonių galvų išbelsti šilko imperiją stiprinusią filosofiją, su šaknimis išrauti per kartas puoselėtas vertybes. Tačiau raudonos spalvos, reiškusios laimę ir energiją, KLR vadovas ne tik kad neatsisakė, bet dargi ją įtraukė į maoistinę simboliką.
Juk per kardinalias permainas gyventojus patraukti savo pusėn ir valdyti lengviau pasitelkus jiems įprastą elgesio modelį, gerai žinomą motyvą, tik reikia jam suteikti naujų, to laikmečio dvasią atitinkančių reikšmių. Laoso komunistai vienu metu politinei propagandai sugebėjo net budizmo tiesas išnaudoti. Jie skleidė, kad Buda nepritarė žmonių skirstymui į kastas ir iš to kylančiai diskriminacijai – neva visai kaip socializmas, pasisakantis už visų lygybę.
Politikos ir vaizduotės intrigos
Taigi į diktatūrų mėsmalę patekę tūkstančius metų skaičiuojantys simboliai tampa kultūriniais homonimais – struktūrą, pavidalą išlaiko visai arba beveik tokį patį, o reikšmė smarkiai pasikeičia arba ja spekuliuojama visai kitais tikslais. Tad akivaizdu, kad jokia spalva, joks kringelis, joks ornamentas pats savaime nėra ir negali būti žalingas. Kenkėjiški gali būti tik ketinimai ir veiksmai, bet ne piešinys ar atributas, kuris pasitelkiamas vien jiems iliustruoti.
Draudimai negali vadovautis interpretacijomis ir asociacijomis, nes jos yra pernelyg plačios ir individualios. Mes ant kiekvieno ženklo ir gesto galime uždėti bet kokią reikšmę, priklausomai nuo turimų žinių, vaizduotės ir patirties. Tai, kas vienos kartos, tikėjimo ar tautos atstovą žeidžia, kitam asocijuojasi su laime ir maloniais pojūčiais. Tai, kas vienam kelia siaubingus priminimus, kitam – šviesius įsivaizdavimus.
Demokratine šalimi laikomos Lietuvos policininkai žmones baudžia už viduriniojo piršto rodymą kaip už nepadorų gestą. Bet paniekinamąją reikšmę jis turėjo tik per intelektualų debatus senovės Romos laikais, o asociacijas su lytiniu organu sustiprino mums tolimo ir svetimo Holivudo filmai.
Pas mus dar visai neseniai žmonės, iškėlę vidurinį pirštą, matuodavo vėjo kryptį. Jei dabar tai ir ne visiems atrodo gražus judesys (kaip ir tam tikri garsai, sudarantys nešvankius žodžius ir keiksmažodžius), jį gali apibrėžti nebent etiketas, rekomendacijos, bet ne įstatymas, ir priklausyti jis gali nuo išsiauklėjimo ir skonio, bet ne nuo teisėsaugos interpretacijų.
Mes neprivalome įsižeisti, jei kas nors parodė liežuvį, nes kai kur, pavyzdžiui, Tibete tai – mandagumo ženklas. Senosios kartos vietiniai ten vis dar įpratę su nepažįstamaisiais sveikintis iškišdami liežuvį. O ir nepulsime plojimų teatro salėje laikyti nepolitkorektiškumo požymiu, juolab paversti tabu, vien todėl, kad yra tautų, kurios plojimais baido piktąsias dvasias.
Mes negalime kaltinti raudonos spalvos ir reikalauti ją pašalinti iš mados todėl, kad ji primena sovietų sukeltas skriaudas arba trilerius ir siaubekus, kuriuose, būna, telkšo numirėlių ir nukautų zombių kraujo balos. Mes negalime smerkti pentagramos ir siūlyti ją panaikinti vien todėl, kad komunistai mėgo penkiakampę žvaigždę.
Todėl ir pernelyg šiurkštu svastiką, ritualinį archajišką simbolį, paversti Hitlerio sukeltų tragedijų atpirkimo ožiu. Juk ne pati svastika nusikaltimus prieš žmoniją skatino ir vykdė. Pripažinti svastiką nacių išradimu reiškia ne tik iškreipti ar visai išbraukti seną istoriją, bet ir pataikauti diktatūros šmėkloms.
