Prancūzijoje šis regionas vadinamas Pays Basque (baskų kraštas). Užsienio turistų jis lankomas palyginti nedaug, o prancūzų vertinamas dėl švelnaus klimato, švarios gamtos ir skanių tik šiam regionui būdingų patiekalų.
Baskų kraštas – daugiausia po žalias derlingas kalvas išsibarstę nedideli miesteliai.
Tipiška jų architektūra – skaisčiai balti nameliai su raudonais stogais ir raudonomis medinėmis langinėmis. Vienas gražiausių tokių miestukų mums pasirodė atsitiktinai prie pat Ispanijos sienos aptikta mažutė, lyg specialiai romantiškai fotosesijai sukurta Ainhoa.
Pagyvenusiems prancūzams patinka Kanbo miestukas, garsėjantis mineraliniais šaltiniais. Mes juokais jį praminėme mažaisiais Prancūzijos Druskininkais – jame daug gydyklų, sanatorijų ir SPA paslaugas siūlančių viešbučių.
Smaguriams patiks, kad Prancūzijos baskai garsėja šokolado meistryste – Kanbo miestelyje yra šokolado muziejus-krautuvėlė, ten galite užsisakyti ekskursiją ir degustaciją su gidu ar šiaip apsilankyti ir įsigyti burnoje tirpstančių konditerinių šedevrų.
Kitas žymus regiono produktas – Ezpeletos paprikos, auginamos aplink Ezpeletos gyvenvietę esančiuose laukuose ir mėgstamos visoje Prancūzijoje. Šios paprikos džiovinamos vasarą: tuomet jų eilės kabo ant langų, balkonų, tvorų ir t.t. O spalio mėnesį čia vyksta tradicinis paprikų festivalis.
Dar Ezpeletoje verta aplankyti miestelio architektūrinį paminklą – XVI a. pastatytą Šv.Etjeno bažnytėlę-tvirtovę su nuostabiu barokiniu altoriumi. Jos šventoriuje esančiose senosiose kapinėse daug kapų papuošti gėlės žiedą primenančiu baskų kryžiumi.
Baskų regiono pakrantę skalauja Atlanto vandenynas, todėl jei orai leis, čia keliaudami galėsite ir pasilepinti paplūdimyje.
„Jei orai leis“ – svarbi sąlyga. Baskai sako, kad per dieną pas juos pasikeičia visi metų laikai.
„Jei orai leis“ – svarbi sąlyga. Baskai sako, kad per dieną pas juos pasikeičia visi metų laikai.
Mes tai patyrėme savo kailiu – temperatūra labai svyruoja, lietų keičia saulė. Per savaitę ir leipome nuo alinančio karščio, ir buvome užklupti krušos!
Vis dėlto bet kokiu oru turbūt gražiausias ir populiariausias baskų pakrantės miestelis, traukiantis daugiausia pasiturinčius atostogautojus, yra Saint Jean de Luzas.
Jame – jaukus nedidukas senamiestis su gausybe restoranėlių, prabangių parduotuvių ir mažų laivelių pilna prieplauka bei keletas švarių smėlėtų paplūdimių.
Ramūs, įlankėlėse esantys Saint Jean de Luzo ir aplinkiniai paplūdimiai tinka šeimoms su vaikais. O štai norintys aktyvesnių vandens pramogų ir aštrių pojūčių renkasi Bjaricą – miestą ant kalvų ir uolų, kurio bangų daužomi paplūdimiai nelabai tinka plaukikams, bet traukia banglentininkus iš visos Europos.
Bjarico simbolis yra Mergelės uola – įdomios formos iš jūros kyšanti uola, ant kurios stebuklui atminti 1865 metais buvo pastatyta Mergelės Marijos skulptūrėlė.
Stebuklu laikomas staiga iš dangaus nušvitęs spindulys, parodęs kelią prie Bjarico krantų į baisią audrą pakliuvusiems žvejams. Beje, uolą su pakrante jungiantį tiltelį suprojektavo Gustave'as Eiffelis, garsiojo bokšto Paryžiuje autorius.
Prancūzijos baskai – draugiški, linksmi, atvykėlius pasveikina tardami ongi etorri (sveiki atvykę). Bet šiaip savo identitetą suvokia daugiausia per kultūros ir ypač – gastronomijos prizmę ir politikuoti nėra linkę.
Ispanijoje kiek kitaip. Nors, dėkui Dievui, agresyvi separatistų grupuotė ETA oficialiai atidavė ginklus ir išsiskirstė 2010 m., Ispanijos baskai aršiai pabrėžia savo kitoniškumą ir nenorą tapatintis su ispanais. Čia daugiau užrašų tik baskų kalba, daug baskų vėliavų, suvenyrų parduotuvėse – pabrėžtinai baskiška simbolika puošti niekučiai ir daug Bilbao futbolo klubo atributikos. Klubas yra regiono gyventojų pasididžiavimas ir baskų vienybės bei stiprybės simbolis.
Jei baskai turėtų savo valstybę, jos sostinė neabejotinai ir būtų Bilbao – didžiausias regiono miestas, kuris turistams nebuvo labai įdomus iki 1997 metų, kai jame buvo atidarytas Gugenheimo muziejus. Tai, kas atsitiko paskui, buvo praminta „Bilbao efektu“ – muziejus, o kartu ir miestas, sulaukė milžiniško susidomėjo, ėmė plūsti lankytojai, ir iki tol apsnūdęs Bilbao suklestėjo.
Įėjimas į Gugenheimo muziejų kainuoja 16 Eur, ekspozicijos jame nuolat keičiasi.
Meno kūrinių netrūksta ir aplink – lankytojus linksmai sveikina „Šuniukas“ – didžiulio įvairiaspalvio šuniuko skulptūra, beveik tokia pat žymi, kaip ir pats muziejus, visas jo paviršius apsodintas gyvomis gėlėmis. Už kampo tyko milžiniškas voras, apsidairę šen bei ten pamatysite ir dar daugiau mažesnių skulptūrėlių ir laikinų instaliacijų.
Nuo Gugenheimo muziejaus iki senamiesčio geriausia eiti gražiai sutvarkyta Nerviono upės krantine – užtruksite maždaug pusvalandį ir pakeliui pamatysite dar keletą turistinių objektų: lengvutį pėsčiųjų tiltelį „Zubizuri“, „Arriaga“ teatrą, „Estacion del Norte“ stotį ir galiausiai Šv. Antano tiltą – seniausią ir gražiausią Bilbao tiltą.
Šalia – dengtas „La Ribera“ turgus, kuriame rytais parduodama daugiausia žuvis ir mėsa, o maždaug apie vidudienį ir vietiniai, ir turistai renkasi išgerti taurės vyno ir paskanauti pinxos – taip baskų krašte vadinami užkandžiai, likusioje Ispanijos dalyje žinomi kaip tapas.
Mums patiko jų įvairovė, o ingridientai ir porcijos nustebino – kai kurie pinxos beveik galėtų atstoti visą patiekalą! Dideli ir skalsūs, dosniai apkrauti riebiais sūriais ir mėsa – nenuostabu, kad daug baskų apkūnoki.
Bilbao senamiestis – tipiškas europietiškas: aukšti senoviniai pastatai, šešėliuose skendinčios siauros gatvelės, daug šurmulio ir gyvybės – miestas atrodo dinamiškas ir gyvybingas. Būtų beveik tobulas, jei turėtų dar ir paplūdimį.
Vis dėlto paplūdimių teks ieškoti už Bilbao ribų. Populiariausias ir turbūt gražiausias iš visų Ispanijos baskų pakrantės miestų yra visai Prancūzijos pašonėje esantis San Sebastianas.
Nieko keisto, kad jis labai patinka turistams – nedidelis, švarus, labai gražus senamiestis, kuriame, regis, už kiekvieno kampo aptiksi po muziejų, senovinę bažnyčią ar kolonadų apsuptą aikštę, o vos už kelių žingsnių – vaizdingas pusmėnulio formos paplūdimys.
Kitos miesto atrakcijos: lunaparkas ant Igeldo kalvos viršūnės, akvariumas, nesuskaičiuojama daugybė tapas barų suaugusiems ir ledainių vaikams, jūros gėrybių restoranėliai, parduotuvės, žodžiu – idealus pajūrio atostogų miestas visai šeimai.
Ir Prancūzijos, ir Ispanijos baskai sako, kad jų maistas – pats skaniausias. Galbūt. Bent jau prancūzai iš kitų regionų patvirtino, kad visi mėgsta gateau basque (baskiškai – biskotx – saldus sviestinis pyragėlis) ar jau minėtas Ezpetetos paprikas.
Šiaip baskų patiekalai gana sotūs ir sunkūs (vartojama daug mėsos). Ant žalių kalvų šlaitų ganosi daug avių ir ožkų – baskų kraštas garsėja avių pieno sūriais: ypač daug jų gamina Ispanijos baskai. O baskiškų šokoladų geriausia įsigyti Prancūzijoje Bajonos mieste – regiono konditerijos sostinėje, čia didžiausias šokoladinių gardėsių pasirinkimas.
Smagios ir gardžios viešnagės pas baskus!
