Šiuo metu Linas keliauja po skirtingus Švedijos kurortus ir su jais pažindinasi išbandydamas skirtingą slidinėjimo inventorių ir čiuožimo stilių, kartu derindamas ir instruktoriaus darbą. Nors dėl pandemijos šiokie tokie ribojimai Švedijoje yra, slidinėjimo kurortai plačiai atidaryti ir daugelis paslaugų, tokių kaip restoranai, inventoriaus nuoma, veikia.
Pasak Lino Samaškos, čia gali gerai leisti laiką slidinėdamas taip, kad kojos nepavargtų. Tačiau norinčius klajoti po skirtingas trasas, perspėja, kad to greičiausiai padaryti nepavyks. Trasos, palyginus su Alpėmis, trumpos, ir čia nėra tokios išvystytos keltuvų infrastruktūros.
„Iš kitos pusės, kai nėra tokių galingų slėnių, natūraliai susiformuoja puikios sąlygos išbandyti slidinėjimą bekele“, – tinklaraščiui kalnufanai.lt pasakoja slidininkas.
– Nuo praėjusio pavasario esi Švedijoje. Kaip čia atsidūrei?
– Nemėgstu, kai kas nors varžo mano laisvę. Pandemijos pradžioje Lietuvoje ir pasaulyje nesimatė gerų perspektyvų, o Švedija buvo viena iš tų, kurioje, rodėsi, bent artimoje ateity laisvės bus daugiau.
Be to, Švedija seniai mane viliojo, norėjau ją pažinti, bet šią svajonę vis atidėdinėjau. O praėjusių metų kovą tai buvo vienintelė šalis, kur galėjai slidinėti, kartu užsidirbti, likti keliauti – tad sudėjus visus faktorius į viena, sprendimą priėmiau natūraliai.
– Ar esi slidinėjęs Švedijoje anksčiau?
– Nors esu išmaišęs šimtus kurortų, bet Skandinavijos iki šiol beveik nepažinau, esu tik vasarą keliavęs. Buvo tokia vidinė legenda. Dar prieš gerus dvidešimt metų vienas klientas parvežė nušiurusį slidinėjimo Are kurorto žurnalą – reklaminį bukletą. Ir ta Are pasirodė tokia mistinė, užsinorėjau į ją. Bet kiek keliavau, kiek vyko varžybų, iki Are kaip nenuvažiuoju, taip nenuvažiuoju. Todėl pirmas dalykas, kurį padariau atskridęs į Švediją – važiavau į Are.
Dabar mano mini svajonė išsipildė. Pažįstu Skandinaviją nuosekliai visais aspektais. Kol kas esu judėjime. Nedarau analizių, bet jau su kokiu dvylika Švedijos kurortų susipažinau.
– Ir koks įspūdis susidaro apie kurortus? Kur verta keliauti?
– Faktas, kad lyginat su Alpėmis, kurortai yra žemesni, trasos trumpesnės. Dirbu su slidininkais daug metų ir akivaizdu, kad lietuviai mėgsta, kai yra daug trasų, noriai turistauja.
Aš galiu visą dieną džiaugtis viena trasa, joje slidinėti skirtingu inventoriumi, tobulinti save. Bet kitiems reikia aukštų gražių kalnų instagramo nuotraukoms, daug keliauti po kalnus skirtingomis trasomis, ir faktas, kad Švedijoje to negausi. Nes nėra tokių galingų slėnių, nėra tokių keltuvų tinklų. Čia gali gerai leisti laiką slidinėdamas taip, kad kojos nepavargtų. Trasos tokio ilgumo (arba tokio trumpumo), kad jose kojų nenužudysi (juokiasi). Kokie trys kilometrai – ilgųjų trasų vidurkis.
Didžiausias ir populiariausias Švedijoje – Are – priklauso grupei „Skistar“, ir su vienu ski pasu gali slidinėti skirtinguose kurortuose: Are, Duved, Björnen, Tegefjäll.
Legendomis apipintas Sälen taip pat jungia keturis kurortus. Jei standartiškai slidinėji šešias dienas, kasdien galima išbandyti po naują kurortą, o paskui dvi dienas dubliuoti tai, kas labiausiai patiko, ar ko nespėjai.
Čia iš trasos pakankamai lengvai gali išnerti į miškelį, o iš jo atgal grįžti į trasą. Puikios galimybės atsargiam mokymuisi. Norintys pabandyti čiuožti bekele, tai gali padaryti be didelio streso
– Mačiau tavo įrašą, kur čiuoži miškeliais. Kokios galimybės bekelės megėjams?
– Švedija dėkinga tuo, kad neturi gilių slėnių. Padarius klaidą, nereikės kapstytis savaitę iš sniego, kol grįši, ar įnėrus kažkur nereikės važiuoti taksi 150 kilometrų, kad pasiektum namus, likusius už kalnagūbrio.
Čia iš trasos pakankamai lengvai gali išnerti į miškelį, o iš jo atgal grįžti į trasą. Puikios galimybės atsargiam mokymuisi. Norintys pabandyti čiuožti bekele, tai gali padaryti be didelio streso.
O Are išvis platu, visi pamišę dėl to. Kaifuoja, plaukioja. Nori, laukais palaidais plaukais. Nori, į mišką. Nori tranzitą pasidarai tarp trasų. Inventorius Švedijoj naudojamas daugiau ar mažiau „laisvamaniškas“ – freeride, touring, skialpinizmo tipo slidės ir įranga.
– Gaji nuomonė, kad Švedijoje slidinėti labai brangu. Ar tiesa?
– Taip, tą stereotipą mes turėjom ir turim. Maistas ir gėrimai restoranuose – šiek tiek brangesni nei ant kalno Alpėse, pavyzdžiui, pica kainuoti gali 16 eurų. Ski pasas kainuoja panašiai kaip Alpių kurortuose, bet už tą sumą gauni gerokai mažiau kilometrų.
Ski pasas kainuoja panašiai kaip Alpių kurortuose, bet už tą sumą gauni gerokai mažiau kilometrų
Jeigu žmogus nori ekonominės kelionės, irgi galima išsisukti. Anksčiau buvo atidarytos tokios trobelės, tentai (šved. – Värmestuga), valgyklėlės, kur ir kojas susišildai, ir kavos išsiverdi. Dabar dėl koronaviruso ne visur jos veikia. Vienuose kurortuose visos uždarytos, kai kur dirba kas antra, o kai kur – be jokių apribojimų. Bet ir tada sprendimų žmonės randa: kas lauke, kas iš termosiukų, kas į mašiną sulenda ir pavalgo.
– Sakai, kad ne visos „susišildymo vietos“ ir „savitarnos valgyklos“ atidarytos. Kokie dar įvesti ribojimai ir pastebimi pasikeitimai susiję su COVID-19?
– Komercinės įstaigos, tokios kaip įrangos nuomos punktai, restoranai, kavinės dirba pilnu pajėgumu. O keltuvų sistema veikia skirtingai. Vienuose kurortuose oficialiai nurodo, kiek žmonių turi keltis keltuve, kituose – jokių ribojimų. Bet eilėje žmonės susižvalgo ir mato, tu nori distancijos ar ne. Per galvą vienas kitam nelipa, solidarizuojasi, iš vieno akies mirksnio supranta, kokiu atstumu laikytis nuo kito slidininko.
Ten, kur srautai didesni, kur susidaro eilės prie keltuvų, kurortai papildomai administruojami, eilės susegmentuotos, padarytos tinklais, gyvatėlėmis, tarp eilių tarpai. Dirba daugiau personalo, kuris skirsto ir į keltuvą leidžia iš skirtingų pusių. Anksčiau į gondolą įsisprausdavai arba ne, o dabar jau kontroliuoja žmonių skaičių, žiūri atstumus, ar iš vieno namų ūkio ir panašiai.
Su medicinėnimis kaukėmis čia pamatysi vieną iš milijono, bet dėl šalčio vis tik dauguma veidus užsidengę.
– Suprantu, kad slidinėjimas Švedijoje vyksta pilnu tempu ir koronavirusas žmonių negąsdina. O ar negąsdina šaltis? Kai pažiūriu, kad ten -18C, pašiurpstu. Kaip išbūti visą dieną tokiu oru? Gal turi slaptų receptų?
– Šaltis ir Švedijoje šaltis. Kai pasileidi su vėjeliu prie minus penkiolikos, aišku, nosis braška. Prisisluoksniuoji kaip svogūnas ir slidinėji. Sustoji šildančios kavos kas porą valandų, išsilukšteni iš batų. Galima vienkartinius kelių valandų „šildytuvus – pagalvėles“ į batus ir į pirštines įsidėti. Manau, kad nėra blogo oro, yra bloga apranga, blogas požiūris.
Kalnufanai.lt primena: nors ribojimų atvykus į Švediją nėra, tačiau Lietuvos URM nerekomenduoja šiuo metu vykti į užsienį, o grįžus iš šios šalies, privaloma saviizoliacija.
Daugiau apie kalnus ir slidinėjimą skaitykite www.kalnufanai.lt P.S. Jei norite patobulinti savo čiuožimo techniką ar išbandyti vieną iš penkiolikos slidinėjimo inventoriaus rūšių Švedijoje, rašykite Linui Samaškai.
