Pirmieji stereotipai dūžta jau laukiant traukinio į Sankt Galeną šiaip jau tobulai išplanuotame ir funkcionuojančiame oro uoste – jis vėluoja net 10 minučių. Kaip vėliau patiriu – kartais vėluoja ir patys šveicarai.
Sankt Galenas – kaip šiandien man atrodo, „nedidelis miestelis“ su beveik 75 000 gyventojų (tikras nesusipratimas Vilniuje gimusiam asfalto ir Baroko vaikui, gimtąjį miestą pratusiam vertinti kaip „kaimą“ megapolių atžvilgiu) – pasitinka lietumi, niūria sekmadienio popiete bei tuščiomis gatvėmis.
Paaiškėja, kad nerimavau nepagrįstai – sekmadieniais veikia net dvi tam tikslui įkurtos konkuruojančių prekybos tinklų parduotuvės, čia pat ir keletas jaukių restoranų, už 20–30 frankų siūlančių tikrai neprastą vakarienę.
Baimindamasi, jog liksiu alkana dėl sekmadieniais nedirbančių parduotuvių ir restoranų, traukinių stotyje apsidžiaugiu radusi užkandinę. Vėliau paaiškėja, kad nerimavau nepagrįstai – sekmadieniais veikia net dvi tam tikslui įkurtos konkuruojančių prekybos tinklų parduotuvės, čia pat ir keletas jaukių restoranų, už 20–30 frankų siūlančių tikrai neprastą vakarienę.
2013 m. rugsėjis. Universitetas. Mažas humanitarinių ir socialinių tyrimų centriukas, kuriame stažuojuosi, susitelkęs į Rytų Europos ir Rusijos aktualijas, Sankt Galeno universitete atrodo kaip svetimkūnis. Sutinku net doktorantų, kurie apie tokį padalinį nėra nieko girdėję: čia karaliauja verslas, finansai, marketingas.
Savo srityje universitetas yra tarp pasaulio lyderių. Ir vis tik, būtent į Sankt Galeną skaityti paskaitų atvyksta gana žinomi Rytų Europos ir Rusijos specialistai iš viso pasaulio. Ir... surenka pilnas tų pačių verslą ir finansus kremtančiųjų auditorijas (tiesa, pastaruoju metu dėmesys padidėjęs dėl krizės Ukrainoje).
Vis tik su savo disertaciniu „nusikaltimu ir bausme sovietų Lietuvoje“ dažnai jaučiuosi kaip gražuolė iš egzotiškų kraštų, netikėtai atvykusi į pačią tradiciškiausią laiko audrų nepaliestą kaimo bendruomenę.
Aplinkiniams be galo įdomu pačiupinėti mano akademinį kitoniškumą, tačiau skirtingas pasaulio patyrimas ir kitoks santykis su tikrove jiems trukdo nerti į gilesnį pažinimą. Tuo tarpu man stebėti dalyvaujant – vienas malonumas. Juk mes, istorikai, kultūrologai, sociologai ar antropologai, esame ištreniruoti interpretuoti pasaulį daugeliu lygmenų.
Mikro ir makro perspektyvų atstumai mums ne kliūtis, net ir mažiausią reikšmę esame įpratę matyti kontekste, o kur dar įprotis nuolat kvestionuoti stebimą tikrovę ir net savo paties hipotezes. Todėl buvimas tarp kitokių mūsų neišmuša iš vėžių, o tik kelia smalsumą ir teikia pažinimo džiaugsmą. Bet reikia suprasti ir juos – jei mus visokio plauko prieštaravimai veda gilyn į pažinimą, kur nors investicinėje bankininkystėje netiksli analizė gali reikšti visišką žlugimą... Kad ir kaip būtų, tarp jų, tų „kitokių“, – turtėju.
Universiteto kaimas – ne tik tradicinis, bet ir „globalusis“. Studentai ne tik iš ES, bet ir Kinijos, Pietų Korėjos, JAV, Kanados, Japonijos, Rusijos, Indijos..
Universiteto kaimas – ne tik tradicinis, bet ir „globalusis“. Studentai ne tik iš ES, bet ir Kinijos, Pietų Korėjos, JAV, Kanados, Japonijos, Rusijos, Indijos... Nors Šveicarija vis dar dalyvauja Erasmus programoje (kuriai dėl teigiamų balsavimo referendume dėl imigracijos ribojimo rezultatų gresia rimti suvaržymai), akivaizdu, kad puoselėti europietiškumą čia nėra svarbiausia. O „globalizacija“ nuspalvinusi daugybę dėstomų disciplinų. Užtat šveicarai turi kitą neįprastą mobilumo programą – kai mainų vykstama iš vieno kantono į kitą.
2013 m. spalis. Miestelis ir kantonas. Netrunku patirti, jog Sankt Galeno miestelis Šveicarijos mastu nėra jau toks mažas ir nuobodus, o pats kantonas stebina įvairove, pirmiausia landšafto: nuo lygumų prie Bodeno ežero iki Alpių pietinėje kantono dalyje; rytuose teka Reinas, kitoje jo pusėje – Austrija ir Lichtenšteinas. O iki Vokietijos Konstanco čia apie valanda kelio traukiniu. Vietiniai neretai traukia ten apsipirkti, liaupsindami Vokietiją dėl mažų prekių ir paslaugų kainų.
Dauguma sanktgaleniečių šiandien katalikai, kita žymi grupė priklauso Šveicarų Reformuotajai Bažnyčiai. Kadaise protestantų ir katalikų susipriešinimo įtempta erdvė šiandien, jungiama ekumeninių iniciatyvų, vis dar persmelkta net ir ore tvyrančio konservatizmo.
Miestas, VII a. pradžioje įkurtas airių vienuolio šv. Galo, ilgus amžius garsėjo didinga benediktinų abatija. Šiandien jos šlovę ir turtingumą mena auksu ir marmuru tviskanti barokinė katedra, kuria vietiniai be galo didžiuojasi.
Miestas, VII a. pradžioje įkurtas airių vienuolio šv. Galo, ilgus amžius garsėjo didinga benediktinų abatija. Šiandien jos šlovę ir turtingumą mena auksu ir marmuru tviskanti barokinė katedra, kuria vietiniai be galo didžiuojasi. Vienuolyno kompleksas 1983 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Iki šių dienų čia išlikęs pomėgis pompastikai. Daugybė angelų, įspūdinga skliauto tapyba katedroje vis dar kuria teatrališką atmosferą. Ją papildo galingi vargonai, tradicija bent jau sekmadienio Mišiose melstis giedant profesionaliems chorams ar solistams, išpuoselėta ir itin pompastiška liturgija. Tačiau nuo XVI a. pradžios stiprėjo ir miestiečių emancipacija bei troškimas tapti kuo mažiau priklausomais nuo abatijos. Galiausiai miestas, tapęs protestantišku, buvo net ir fiziškai atskirtas nuo abatijos.
Nuo XV a. garsėjęs tekstile, XIX a. Sankt Galenas tapo itin žymiu jos centru, turėjusiu tiesioginę geležinkelio liniją su pačia mados sostine – Paryžiumi. Po Pirmojo pasaulinio karo tekstilės pramonė patyrė nuosmukį, o jos buvusią kapitalistinę didybę šiandien vis dar primena įspūdingi moderno stiliaus pastatai. O pačios kapitalizmo dvasios gyvybingumą šiandien, žinoma, išlaiko universitetas su savąja specializacija.
2013 m. lapkritis. Miestai ir akademybė. Nors po šalį keliauju daug, taip jau nutinka, jog didžiuosiuose miestuose dažniausiai lankausi akademiniais sumetimais. Būtent jų dėka išgyvenu puikią popietę lankydama Alberto Einsteino butą-muziejų Berne, Kramgasse 49: čia jis išplėtojo reliatyvumo teoriją, aprašytą garsiajame 1905 m. straipsnyje „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“.
Berne taip pat patiriu keistą „grįžimo namo“ jausmą: organizacijos, pasivadinusios „Šveicarijos Rytų Europos tyrimų bendrija“, rengtame seminare apie XIX a. Rusijos imperijos kasdienybę bei moters tapsmas joje ar atminties politiką SSRS ir posovietinėje Rusijoje pagaliau pasijuntu akademiškai „sava“. Iki skausmo pažįstamas diskursas, žaviu akcentu šveicarų tariami rusiški žodžiai, keista tarpusavio simpatija, gimstanti spontaniškose diskusijose...
Klausydama pasakojimų apie kasdienę Rytų Europa besidominčių Šveicarijos humanitarų kasdienę kovą dėl vietos po akademine saule, dar kartą suprantu, jog istorikai ar politologai imami vertinti tik iškilus grėsmei tarptautiniam stabilumui. Ir tik kai pasaulis tampa neprognozuojamas, kai prisimenamas žmogiškosios egzistencijos trapumas nujaučiamo karo grėsmės fone – kasdien teisintis dėl savojo buvimo nebereikia.
Pavasarį, įsisiautėjus putininės Rusijos imperializmui, ši rudeninė įžvalga pasitvirtina empiriškai. Ukrainos krizė pagaliau ir Sankt Galeno universiteto istorikams suteikia tribūną vietinėje žiniasklaidoje, padovanodama taip ilgai lauktas „5 minutes šlovės“.
2013 m. gruodis – 2014 m. sausis. Neutralitetas? Tiesa, „neutraliteto šalis“ savo gynybai svarbią vietą skiria toli gražu ne tik dėl tarptautinės atmosferos įkaitimo. Šveicarijos vyrams vis dar galioja privalomos karinės tarnybos prievolė. Praėjo dar tik keletas metų, kai nebėra privaloma po kiekvienu namu turėti slėptuvę nuo branduolinio ginklo. Vietiniai pasakoja, kad po kai kuriais pastatais plyti ištisas požeminis pasaulis. Šiandien individualių namų savininkai varžosi originalumu, kaip panaudoti buvusias slėptuves, įrengdami rūsius, saugyklas ar net bibliotekas.
Vietiniai pasakoja, kad po kai kuriais pastatais plyti ištisas požeminis pasaulis. Šiandien individualių namų savininkai varžosi originalumu, kaip panaudoti buvusias slėptuves, įrengdami rūsius, saugyklas ar net bibliotekas.
Galbūt dėl ilgametės tradicijos „ir taikos metu ruoštis karui“ šveicarai prieš keletą metų noriai rinkosi į Juozo Lukšos Partizanų vertimo į vokiečių kalbą skaitymų renginius, sulaukusius toli gražu ne tik žurnalistų bei istorikų dėmesio.
Supažindinti jie ir su Mariaus Ivaškevičiaus Žaliais. Galimas daiktas, nemenkas šveicarų susidomėjimas lietuvių partizanų likimu paaiškinimas troškimu solidarizuotis su kitos mažos tautos teise ginti savo laisvę, priešinantis įvairiausio plauko imperijoms, ir nuojauta, jog išorinės agresijos atveju šveicarams taip pat gali tekti partizanauti – tik kalnuose.
Kalnai ir miškas, erdvinės kategorijos, skiriančios saugiai pažįstamą, kasdienišką ir racionalią kaimo bei miesto erdvę nuo pavojų ir mitų kupinos laukinio matmens, tokiose skirtingose kultūrose įsimbolinami panašiai. Ir kalnuose, ir miške galioja kitos taisyklės, egzistencijos dėsniai nei žmonių suvaldytoje, apgyventoje ir sukultūrintoje aplinkoje. Ir būtent ši nepažini erdvė, aplinkybėms negailestingai pasikeitus, tampa potencialia kovos už laisvę arena.
Paradoksalu, tačiau tradicinio, tik etninėmis bei kalbinėmis kategorijomis apibrėžto nacionalizmo neturinti šalis linkusi teigiamai vertinti bręstančius kitus nacionalizmus.
Ukrainos bylos atveju agresijos ir aukos vektoriai žiniasklaidoje dėliojami gana objektyviai – bent jau palyginti su Vokietija, vis dar besimurkdančioje Antrojo pasaulinio karo piktžaizdėse, susipynusiose su ekonominiais interesais.
Pirkdama Le Gruyère sūrį ir šviežias daržoves ūkininkų turgelyje, vos prasitarusi esanti iš Lietuvos, tampu apiberta klausimais, kaip pas mus reaguojama į Putino agresiją, ir palydima palaikymo bei padrąsinimo žvilgsnių.
Pirkdama Le Gruyère sūrį ir šviežias daržoves ūkininkų turgelyje, vos prasitarusi esanti iš Lietuvos, tampu apiberta klausimais, kaip pas mus reaguojama į Putino agresiją, ir palydima palaikymo bei padrąsinimo žvilgsnių.
Diskutuojama Ukrainos ir Rusijos klausimais ne tik universitetų auditorijose, bet ir viešajame transporte ar po darbo užsukus išlenkti bokalą ne itin išskirtinio skonio vietinės Schützengarteno daryklos alaus.
2014 m. vasaris–kovas. Kasdienybė. Sankt Galeno miesto topografija ir geologinių sąlygų nulemtas urbanistinis išplanavimas neleidžia pamiršti vienos esmingiausių šveicariškos gyvensenos tendencijų: kaip glaudžiai čia persipynusios miesto ir kaimo erdvės. Paniręs į slėnyje įsikūrusį senamiestį dažnai užmiršti, jog vos keletu šimtų metrų aukščiau, ant dviejų slėnį supančių kalvų (lietuviškais masteliais vadintume jas kalnais), verda visiškai priešingas gyvenimas.
Nekeista, jog šioje šalyje būtent aukštis yra matmuo, lemiantis erdvinius skirtumus tarp modernumo ir tradicijos, globalizacijos ir lokalumo, inovacijų ir prisirišimo prie per amžius patikrintų (pra)gyvenimo modelių.
Apačioje, Sankt Galeno senamiestyje įsikūrusių parduotuvių vitrinos tviska garsiausių prekinių ženklų pavyzdžiais: visos įmanomos prabangos prekės, krūvos išmaniųjų žaisliukų ir, be abejo, laikrodžiai – pagal skonį ir kišenę. Viršuje tuo tarpu tveria kitoks gyvenimas: žvanga besiganančių karvių varpeliai, auginamos obelys, bandomi veisti vynuogynai, plyti daržai ir sodai.
Vis tik apie apačioje stūksantį miestą net ir būnant viršuje pamiršti neleidžia kas penkiolika minučių laiką skaičiuojantys daugybės šventyklų bokštų laikrodžiai.
Gali išsijungti žadintuvą mobiliajame, nusisegti rankinį laikrodį, uždengti sieninio laikrodžio ciferblatą – ir vis tiek tavo smegenys jau įgudusios iš varpo dūžių skaičiaus konstatuoti, kiek dabar valandų. Kad erdvinė miesto ir nebe-miesto takoskyra matuojama metrais į viršų, geriausiai suprantu persikrausčiusi į devintą aukštą.
Jei ankstesniame ketvirtajame spalvų, vaizdų ir garsų pasaulis lėmė visišką paskendimą urbanizuotoje erdvėje – čia, net ir gyvenant moderniai funkcionalistiniame daugiabutyje, rytais žadina ne tik kylanti saulė ir bokštų varpai, bet ir jau minėti karvių varpeliai bei šimtabalsė paukščių giesmė. Slėnyje esančio pastato devintasis aukštas tampa takoskyra, kur susitinka modernybė ir tradicija, šaltas mechaninis šveicariško laikrodžio racionalumas ir juslingasis laukinis pradas.
Vos išmokęs vaikščioti kiekvienas šveicaras jau mokosi slidinėti. Moksleiviai turi specialiai žiemos sportui skirtas atostogas. O ir užaugę traukia į kalnus bent keletą kartų per metus.
Būtent toks šių žmonių gyvenimas. Didžiąją metų dalį preciziškai planuodami ir struktūruodami laiką, pusiausvyrą jie atranda vis dar racionalaus žmogiško gyvenimo dėsniams paklusti nenorinčiuose kalnuose.
Vos išmokęs vaikščioti kiekvienas šveicaras jau mokosi slidinėti. Moksleiviai turi specialiai žiemos sportui skirtas atostogas. O ir užaugę traukia į kalnus bent keletą kartų per metus: čia laukia slidinėjimas, žygiai, alpinizmas ar tiesiog jaukus laisvalaikis medinėje kalnų trobelėje, pagardintas draugiškai iš vieno indo valgomu fondiu, sušildytas tradiciniu „Appenzeller Alpenbitter“ likeriu.
Per keletą tokių savaitgalių kalnuose tenka bent iš dalies panirti į šią Alpių simbolika apraizgytą banalybę. Ir man ji patinka – nepaisant to, jog mano trobelės kaimynams bankininkams sunkiai pavyksta pažadinti savyje ūkininko pradą, kadaise brėžusį gaires jų protėvių egzistencijai.
Tiesa, jog tradicija čia dažnai tik imituojama, o pirmapradis šveicariškas ryšys su kalnais – veikiau žaidžiamas, nei išgyvenamas autentiškai. Ir vis dėlto – šitas žaidimas malonus. Nes leidžia nusiimti kaukes, padėti į šalį socialinius vaidmenis ir tiesiog išgyventi akimirką. Suprantu, ko iš tikrųjų pavydžiu šiai visuomenei – gebėjimo bent retkarčiais sustoti ir mėgautis buvimu. Išgyventi tikrovę autentiškai, neklausiant, neaanalizuojant ir nebandant racionalizuoti.
2014 m. balandžio 1–22 d. Regionai. „Fribūras – tai katalikiškumo salelė protestantiškų kantonų apsuptyje“, – kantono ir miesto istoriją pradeda pasakoti dominikonas vienuolis Pjeras.
Pats kilęs iš Elzaso, jau keletą metų čia puikiai pritampa. Fribūras vadinamas tikru įvairių vienuolijų, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių centru, jo kraštvaizdžio savitumą apibrėžia vienuolynų pastatai.
Dar ir šiandien čia veikia keliasdešimt vienuolinių bendruomenių, o Fribūro universitetas, kaip ir mūsiškis, išaugo iš kontrreformacija katalikybę šiam kantonui laimėjusių jėzuitų kolegijos. Čia yra studijavęs ne vienas žymus lietuvis: Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Augustaitis, Jonas Totoraitis, Stasys Šalkauskis. Dauguma fribūriečių kalba prancūziškai, tačiau vokiečiakalbių bendruomenė dar užsilikusi.
Fribūro universitetas, kaip ir mūsiškis, išaugo iš kontrreformacija katalikybę šiam kantonui laimėjusių jėzuitų kolegijos. Čia yra studijavęs ne vienas žymus lietuvis: Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Augustaitis, Jonas Totoraitis, Stasys Šalkauskis.
Kad religinė tapatybė šio miesto – kaip ir visos Šveicarijos – gyventojams vis dar svarbi, akivaizdžiai patiriu Didžiojo Šeštadienio vakarą.
Katalikiškumas įaugęs miestiečių laisvalaikio ir pasilinksminimų kultūroje. Net ir vėlai naktį, po Velyknakčio liturgijos, vis dar aptinkame veikiančių barų.
Skanaudama raudonąjį vyną su septyniasdešimtmete šveicare įdėmiai klausau jos pasakojimo apie gyvenimą skirtinguose kantonuose ir priežastis, lėmusias sprendimą savąjį saulėlydį pasitikti būtent čia: „Nes čia aš galiu jaustis absoliučiai laisva“. Prisipažinusi, jog yra „aistringa rūkorė“, ji traukia vieną cigaretę po kitos ir toliau elegantiškai koketišku tonu pasakoja apie savo ilgą gyvenimą, pasirinkimą nekurti šeimos, bandymus tapti vienuole, pasilinksminimus, charizmatiškus vyrus ir aistringas moteris.
Taip teoriniai protestantiškos ir katalikiškos simbolikos skirtumai įgauna patirtinį pavidalą vieno žmogaus gyvenime. Didijį Penktadienį svarbiausia Velykų tridienio dalimi laikantys ir kaip šventadienį įteisinę protestantiškų kantonų gyventojai ir savo kasdienybėje bei rutinoje pabrėžia sunkų į išganymą vedantį kelią – net jei šiandien simboline amžinąja Kalvarija tampa ofisas. O katalikiškos tradicijos glėbyje gyvenantieji kur kas labiau telkiasi apie troškimą švęsti Prisikėlimo džiaugsmą.
2014 m. balandžio 23–30 d. Demokratija. Tiesioginė demokratija šiandien suvokiama kaip Šveicarijos palaiminimas ir prakeiksmas. Šiandien ji susilaukia vis daugiau kritikos.
Kaip pasakoja vietiniai, referendumams vykstant itin dažnai, eiliniai piliečiai stokoja laiko ir galimybių išsamiai gilintis į kiekvieną klausimą – juolab tokiose specifinėse srityse kaip krašto apsauga ar ekonomika. Todėl dažniausiai klausoma ekspertų patarimų, o balsuojama atsižvelgiant į palaikomos politinės partijos poziciją.
šveicarai pripažįsta, kad referendumų sistema yra itin palanki terpė sklisti populistinėms nuotaikoms ir įteisinti populistinius sprendimus.
Be to, šveicarai pripažįsta, kad referendumų sistema yra itin palanki terpė sklisti populistinėms nuotaikoms ir įteisinti populistinius sprendimus – kaip garsiausiai nuskambėjusi čia paminėtina Šveicarų liaudies partijos (SVP) iniciatyva dėl imigracijos ribojimo, referendumu grąžinusi anksčiau galiojusias imigrantų kvotas ES valstybėms, bei artėjantį referendumą dėl minimalios 4000 frankų algos įteisinimo.
Būtent dėl šios iniciatyvos verslas ir kiek labiau ekonomiškai išprusę šveicarai išties nerimauja. Susirūpinimą kelia daug kas: baimė, jog daug kompanijų bus priverstos persikelti į kur kas mažesnius atlyginimus toleruojančias valstybes, kaip antai Vokietiją, gresiantis nedarbo rodiklių augimas, regioninių skirtumų, kantonų pragyvenimo lygių nepaisymas.
Vieną seniausių tiesioginės demokratijos formų, Landsgemeinde, teko stebėti gyvai. Pati sąvoka pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1561 m., bet tikima, kad tradicija tokiu būdu balsuoti siekia Viduramžius. Šiuo metu balsavimo forma praktikuojama tik dviejuose kantonuose: Apencelio–Inerodeno ir Glaruso.
Apencelio kantone Landsgemeide tradiciškai vyksta paskutinį balandžio sekmadienį, po atviru dangumi, pagrindinėje Apencelio miestelio aikštėje. Čia renkamos aukščiausios kantono institucijas ir priiminėjami įstatymai: balsavimas vyksta tiesiog aikštėje, keliant rankas į viršų.
Apencelio kantone Landsgemeide tradiciškai vyksta paskutinį balandžio sekmadienį, po atviru dangumi, pagrindinėje Apencelio miestelio aikštėje. Čia renkamos aukščiausios kantono institucijas ir priiminėjami įstatymai: balsavimas vyksta tiesiog aikštėje, keliant rankas į viršų, – moterims leidžiama dalyvauti tik nuo 1991-ųjų.
Teoriškai kiekvienas kantono gyventojas turi teisę inicijuoti diskusijas prieš balsavimą. Asmens dokumentus vyrams atstoja, priklausymą būtent šiam kantonui ir pilnametystę įrodo tradicinis kardas.
Moterys į susirinkimo teritoriją įleidžiamos pateikus specialią kortelę.
Išrinktieji kantono bendruomenės atstovai tuoj po balsavimo duoda priesaką „neimti dovanų, nepriimti jokių privilegijų ar apdovanojimų nei šalies viduje, nei iš svetimų suverenų“. Piliečiai, savo ruožtu, iškilmingai prisiekia „laikytis įstatymų, vykdyti teismų sprendimus ir jūsų nurodymus, [...] netarnauti svetimiems suverenams, neimti iš jų jokių dovanų, privilegijų, pensijų, apdovanojimų“.
Vis dėlto šiandien Landsgemeide, nors tebėra funkcionuojanti institucija, labiau primena praeities reliktą, užkonservuotą tradiciją ar savitą Skanseną, tik funkcionuojantį in situ. Gausus turistų būrys (sako, kad kambariai viešbučiuose, kurių langai išeina į pagrindinę aikštę, būna rezervuoti net prieš metus) paverčia susirinkusiuosius piliečius stebėjimo objektu.
2014 m. gegužė. Autorefleksija. Devyni mėnesiai – pakankamas laikas į šį pasaulį ateiti net naujai Gyvybei. Taigi drąsiai galiu daryti ir pirmuosius apibendrinimus. Pragyvenusi tiek laiko šalyje, kurią nuoširdžiai pamilstu, su nuostaba tik dabar konstatuoju – taip ir nepatyriau kultūrinio šoko! Kartais dėl to darydavosi nuobodu. Šveicarija tikrai nėra tinkama vieta lietuviui, trokštančiam nuotykių, kitoniškumo ar kontrastų.
Nestebina ir nešokiruoja ir gana retos bei trumpos išvykos į gimtinę. Baroko bokštais besistaipantis išpuikėlis Vilnius, koketuodamas tvarkingomis gatvėmis ir žydinčiais skverais, mylimo Universiteto kiemeliuose vėl rūkoma cigaretė (nesvarbu, jog teoriškai esu metusi – nostalgija daro savo) liudija – žalią jaunystę praleidusi ir į brandą žengusi būtent čia, europietiškojo tapsmo išvengti nesugebėjau.
Negali tapti tuo, kuo niekada nebuvai. Ir visai nesvarbu – ilgus amžius gyventa civilizacijos širdyje ar periferijoje.
Netikiu, kad per dešimt metų miestas ir šalis gebėtų tapti europiečiais. Nebūtina tam ir ES. Ir Lietuvos, ir Šveicarijos patirtis liudija – civilizacinis lygmuo, net ir vykstant beprotiškam kultūrų maišymuisi ir globaliniams virsmams, išlieka vienu esmingiausių žmogiškąją būtį lemiančių veiksnių. Negali tapti tuo, kuo niekada nebuvai. Ir visai nesvarbu – ilgus amžius gyventa civilizacijos širdyje ar periferijoje.
Šioje kultūroje man nereikėjo specialiai mokytis elgesio kodų, simbolinės komunikacijos sistemos perprantamos ir įvaldomos be didelių pastangų. Įveikti menkus nacionalinius skirtumus kartais atrodo net paprasčiau nei šveicarui, atvykusiam studijuoti iš vieno kantono į kitą.
Todėl šiandien žinau – net ta ilga okupacija, brutalūs mėginimai negrįžtamai įtraukti Lietuvą į Rytuose kuriamą „Trečiąją Romą“, taip ir nesugebėjo pakeisti vieno istorinio fakto. Prieš kelis šimtus metų nusprendę šlietis prie Vakarų – pamažu tapome, įsišaknijome ir išliksime jų dalimi. Duok Dieve, ilgam.
