Dujiniu motociklu – palei Baltiją
Ši kelionė – truputį poetiška, nostalgiška, tačiau tuo pačiu ir savalaikė, išlaukta. Planuose ir tiksluose nėra nieko prašmatnaus – netikrinsiu restoranų, ar viešbučių žvaigždučių blizgesio, tačiau būtinai paieškosiu šviežios rūkytos vietinės žuvies, ar sukirsiu ledų porciją, mirkydamas kojas bangose. Nakvoti gali tekti po atviru dangumi, kuo arčiau jūros.
Sumanytas maršrutas – nuo piečiausio Lietuvos pajūrio taško iki Kolkos rago Latvijoje. Pakeliui – visi didesni ir mažesni kurortai, uostai, turistinės įdomybės ir dešimtys stebuklingų saulėlydžių. Transportas – mažas lengvas 125 kubinių centimetrų galingumo motociklas, kuris yra gana ekonomiškas ir ekologiškas – šimtui kilometrų nesudegina 3 litrų benzino.
Tiesą sakant, ekologijos bus dar daugiau – ši mažytė „Honda“, motociklų mėgėjų nuostabai, daugiausiai riedės automobilinėmis dujomis. Sunku patikėti, tačiau visam maršrutui su posūkiais ir vingiais įveikti turėtų užtekti keturių eurų.
Pirmiausia šiame žygyje laukia Nida su visomis legendomis ir kopomis, kurios smėliu užnešė senovės gyvenimus. Vėliau laukia Pervalka, Preila, Juodkrantė. Jau persikėlus į žemyną – Klaipėda, Karklė, Palanga, Šventoji.
Mažiau pažintas yra Latvijos pajūris, kuris, rodos, labai panašus į mūsiškį, tačiau tuo pačiu ir kitoks – gal ten pavyks pernakvoti ant jūros skardžio ir pabusti nuo ankstyvų žvejų keliamo triukšmo?
Neužmirštamas pirmas kartas
Tuomet buvau devynmetis berniukas. Jau kurį laiką girdėjau vis stiprėjantį ošimą ir nieku gyvu netikėjau, kad tokį garsą sukelia vanduo. Pamenu tą jausmą, kai pirmą kartą akyse prasivėrė pušų uždanga ir perkopiau paskutinę kopą.
Už smėlio keteros pasimatė kažkas tamsiai melsvo ir neaprėpiamo. Dar kelios akimirkos ir Baltijos jūra prieš akis atsivėrė visa savo didybe ir galia. Kažkas gniaužė gerklę. Brolis susiėmė už galvos ir nuoširdžiai vaikiškai nusikeikė.
Bandžiau įtempti akis ir kitame krante pamatyti Švediją. Nepavyko, tačiau aptikau keletą laivų. Tokių mažyčių nelygumų ant horizonto. Nuo jūros pūtė šiltas vėjas. Tada tikrai atrodė, kad jį sukelia bangos – veržiasi, daužosi, šniokščia.
Vėliau prie jūros teko pabuvoti dar dešimtis kartų, keliauti dviračiu, pėsčiomis. Kaskart aplanko tas pats jausmas – stichijos smūgis, išplečiantis protą iki begalybės. Viskas, kas yra aplinkui, neturi pabaigos – jūra, krantas, saulė. Akimirkai pasijunti niekuo ir visko dalimi.
Man Baltija yra kažkas artimo pirmai tikros meilės audrai, kelionei į nežinomybę, stovėjimui giedriausią naktį po žvaigždėmis, ar pirmam ledų kąsniui po dieninės karščio bangos.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.