Paklausę vilniečio, ar sostinė svetingas miestas, vargu ar sulauksime labai objektyvaus atsakymo. Kristina Viskontaitė nusijuokia, mat jos atsakymas bus truputį objektyvesnis – ji į Vilnių atvyko tik baigusi mokyklą. „Augau mažame miestelyje – Gargžduose, mokiausi Klaipėdoje, o į Vilnių atvykau studijuoti. Pamenu, kad jis iškart mane sužavėjo. Įsimylėjau šį miestą, gal todėl ir pasukau į svetingumo sritį. Man atrodo, kad joje ir turi dirbti žmonės, kurie myli miestą, nori atskleisti jį, parodyti pačias geriausias puses“, – pokalbį pradėjo 2018-ųjų svetingiausio viešbučio „Comfort LT“ vadovė Kristina.
– Pradėkime nuo to, kas jums pačiai yra miesto svetingumas. Ką slepia ši sąvoka?
– Pati keliaudama miestus vertinu labai paprastai, jie man arba miestai-draugai, arba ne. Ko aš tikiuosi iš tos draugystės? Kaip ir daugelis atvykstančių į svečią šalį ar miestą – kad manimi bus pasirūpinta, kad atvyksiu lyg pas gerą bičiulį, kad būsiu laukiama. Susitikę su draugu dažnai klausiame, kas naujo? Laukiame iš jo naujų istorijų, domimės. Taip ir su miestu – tikimės, kad jis turės mums ką papasakoti, nustebins mus.
O kartais su draugu susitinkame, turėdami konkretų tikslas arba tiesiog pasėdėti, patylėti. Taip kalbėdama galvoju apie verslo klientus. Jiems miestas irgi turi būti draugas, tik kitokio pobūdžio. Tokiam svetingumo supratimui itin svarbios detalės – miesto susisiekimas, sugaištas laikas, svarbių taškų pasiekiamumas, kitaip tariant – pati infrastruktūra.
– Kas jums krenta į akis kalbant apie Vilnių?
– Tiesą sakant, kai atvyksti į miestą, akivaizdžiai matyti – ar jis deda pastangas būti draugišku. Man iš tiesų labai patinka iniciatyva rinkti Vilniaus svetingiausius (balsuoti už svetingiausius galite spustelėję čia). Tai rodo, kad mums rūpi, mes norime tobulėti. Labai svarbu, kad pradedame apie tai kalbėti, kviesti vilniečius vertinti savo pačių svetingumą, atkreipti dėmesį į aplinką.
Galiu išvardinti kelis labai paprastus dalykus, kurie itin krenta į akis vertinant svetingumą. Pirma, ar apskritai lengva turistui miestą pasiekti – ar yra daug tiesioginių skrydžių, ar žmonėms reikia sudėtingiau planuoti keliones. Antra, kaip miestas „kalba“ su svečiais – informacinės lentelės, turizmo centrai. Užtenka bent vieną dieną pabūti svečiu ir jei pasijunti mieste svetimas, pasimetęs, tikrai nenorėsi grįžti.
Štai visai neseniai buvau parduotuvėje po 20 val. Miesto svečiai norėjo įsigyti gėrimų, tačiau apie mūsų įstatymus parduotuvėje nėra informuojama – jokių informacinių lentelių. Svečiai iš tiesų nesupranta, kas vyksta ir kodėl negali nusipirkti. Mes dažnai pamirštame, kad daugelis dalykų mums atrodo savaime suprantami, bet užsieniečiui – ne. Šitų dalykų Vilniui, manau, dar trūksta.
Tiesa, visus šiuos dalykus Vilniuje užglaisto itin paslaugūs ir komunikabilūs miestiečiai. Esu daugybę kartų mačiusi, kaip mielai ir geranoriškai jie padeda turistams, jiems dėčiau didelį ir riebų pliusą. Beje, tai ne mano vienos nuomonė, tai aš girdžiu ir iš viešbučio svečių.
– Paminėjote, kad norint įkvėpti svečius aplankyti miestą ne vieną kartą, reikia turėti vis naują „istoriją“. Ar, jūsų nuomone, Vilniaus spalvos keičiasi taip greitai?
– Vilniaus pokyčiai kasmet akivaizdūs. Sostinė tampa vis vakarietiškesnė, vis atviresnė, daugiau renginių ir pramogų. Ji labai keičiasi net vizualiai. Žiūrėkit, net ir mes patys, vilniečiai, kartais nepastebime, kaip išdygsta vienas ar kitas statinys, nespėjame visko išbandyti. Tad atvykti pakartotinai į Vilnių tikrai yra ko, tą pastebi ir mūsų viešbučio svečiai. Net nekalbu apie tai, kokį didžiulį potencialą Vilnius turi.
– Ar jūsų svečiai pasidalina su jumis savo lūkesčiais. Ko jie atvyksta į Vilnių? Koks jo įvaizdis sukurtas?
– Jei atvirai, man atrodo, kad tai yra savotiškas fenomenas. Mes, matyt, dar patys nežinome, kaip mes tą svečią pasikviečiam, o ir jis nelabai žino, ko čia atvažiuoja. Galbūt skamba juokingai, bet tai išryškėja kalbant su užsienio svečiais. Kone kiekvienas svečias išvykdamas pabrėžia, kad jam labai patiko, kad Vilnius viršijo jo lūkesčius, o kai paklausiame, ko tikėjosi, šypsosi – nežino.
Galiu papasakoti ir vieną smagią turistų istoriją. Prieš kelerius metus į mūsų viešbutį atvyko jauni, kūrybingi, komunikacijos srityje dirbantys skandinavai. Pamenu, stovi jie vidury nakties kalbasi. Sako – velnias, taip tikėjausi čia to posovietinio įkvėpimo, o radau – tą patį Oslą ir Stokholmą. Įsiminiau tai, nes matau, kaip mes vis dar kratomės tos posovietinės etiketės, vis dar kalbame apie tai, kaip norime būti vakarietiški, o štai – mes jau kurį laiką tokie esame.
Bet, grįžtant prie klausimo, pas mus atvykstantys turistai vis dar nežino, ko tikėtis. Dalis europiečių vyksta galbūt labai daug nesidomėję, tiesiog – naujo įspūdžio, nes Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje jau buvę. Bet mes galime džiaugtis tuo, su kokia nuotaika ir mintimis jie išvažiuoja – koks gražus Vilniaus senamiestis, koks beprotiškai tvarkingas miestas, kiek čia žalumos, ežerų ir labai dažnai – kaip čia išskirtinai jauku ir saugu. Tiesa, dar dažnai tenka girdėti, kad turistai lieka labai patenkinti kainos ir kokybės santykiu paslaugų sferoje.
Aš galbūt norėčiau pasakyti labai paprastai, mums tikrai nereikia lygiuotis į Romą, Paryžių ar kitus miestus. Vilnius jau turi labai daug savitumo ir išskirtinumo, o dar turi ir daug potencialo tobulėti.
– 2018 metais „Comfort LT“ buvo pripažintas svetingiausiu Vilniuje. Kaip manote, kas tai nulėmė? Juk kiekvienas viešbutis nori būti svetingas, kuo jūsų svetingumas išskirtinis?
– Aš nesutikčiau, kad kiekviena verslo įstaiga, dirbanti su miesto svečiais, nori būti svetinga. Labai skiriasi viešbučių prioritetai, jų vadovų požiūriai, aš matau, kad tikrai ne visiems tai prioritetas. Pavyzdžiui, skirti lėšų personalo atrankai ir vėliau edukacijai. Taip formuojama viešbučio kultūra.
Aš, manau, kad mes esame svetingi, nes tai vienas iš mūsų tikslų. Mes atsakingai renkamės personalą. Pavyzdžiui, viešbučio registratūros komunikacija yra vienas pagrindinių „varikliukų“. Personalą į šią poziciją renka ne tik registratūros vadovas, bet ir aš. Sprendimą darome kartu. Ko aš tikiuosi iš tokio žmogaus? Be gerų anglų kalbos žinių, gerų įgūdžių konkrečiam darbui, aš viliuosi, kad jis domėsis miestu – jo naujovėmis, gastronomija, projektais, renginiais. Darbuotojas neturi pasimesti, kai svečias jo paklaus – kur man skaniai pavalgyti. Aišku, vienas pagrindinių kriterijų – komunikabilumas. Juk tikrai ne bet kuris žmogus sugebėtų kasdien tiek bendrauti su žmonėmis, reikia mylėti žmones. Taip mes renkamės kiekvieną darbuotoją.
Galiausiai, mes norime, kad žmonės ne tik gerai atliktų savo darbą, kad jiems jis būtų įdomus. Kad jie jaustų grįžtamą ryšį, motyvaciją, juk tik tada galės suteikti teigiamų emocijų kitiems. Todėl visada apdovanojame darbuotojus, kurie vardu ar pavarde buvo geruoju paminėti tokiose platformose kaip „Booking“ ar pan. Juk reikia tikrai pasistengti dėl svečio, kad jis dėkotų tau asmeniškai, prisimindamas tave. Be to, stengiamės ir nustebinti – tiek darbuotojus, tiek svečius. Štai neseniai buvo kilusi mintis pasiūlyti darbuotojams išsirinkti vieną svečią ir jį kaip nors nustebinti. Mėgstu kolegas nustebinti ir savo pavyzdžiu – imtis veiksmų, sakykime, kas mėnesį pasirenku svečią ir pasitinku jį oro uoste su vaišėmis ir rokenroliška nuotaika. Tik įsivaizduokit, kaip miela, kai jus šiltai pasitinka jau oro uoste, paspaudžia ranką, palydi, parveža iki viešbučio, svarbiausia – maloniai pabendrauja, papasakoja ką nors įdomaus apie miestą. Manau, tikrai panašu į miestą-draugą.
Atiduokite balsą už Vilniaus svetingiausius –www.vilniaussvetingumas.lt
