Dunojus, prasidedantis labiau į vakarus, netoli Šveicarijos sienos, o Ulme jau primenantis tą upę, kurią matome Budapešte ar Vienoje, čionykščiams gyventojams yra ypatinga. Ji skiria ne tik du miestus – Ulmą ir Naująjį Ulmą, bet ir dvi žemes – Badenas-Viurtembergą bei Bavariją. Tačiau per šią šventę bet kokie skirtumai pamirštami – abiejų miestų gyventojai susitinka prie Dunojaus pasigėrėti įspūdingu vaizdu.
Šviesų serenada vyksta trečią liepos šeštadienį, kai sutemos ima gaubti Dunojaus krantus. Šį kartą šūvis, skelbiantis saulėtekį ir šventės pradžią, nuaidėjo 21.13 val. Nors buvo pakankamai šviesu, kad galėtum skaityti knygą, ant tilto, jungiančio abu miestus, ir upės krantų įsitaisę žmonės ėmė dairytis lempų girliandomis išpuoštų laivų.
Prireikė dar keliolikos minučių, kol pasirodė pirmasis. Jį vokiečiai pasitiko entuziastingais plojimais. Vaikai, laukdami iš po tilto išnyrančių laivų pirmagalių, garsiai skaičiavo, o pamatę vieną, pagamintą iš sujungtų dviejų laivų, ėmė dar labiau džiūgauti. Laivuose įsitaisę žmonės savo ruožtu mojavo tiems, kuriems teko likti sausumoje.
Per šią šventę bet kokie skirtumai pamirštami – abiejų miestų gyventojai susitinka prie Dunojaus pasigėrėti įspūdingu vaizdu.
Už kelių šimtų metrų šeši laivai apsisuko, kad paskui galėtų judėti pasroviui, ir išsirikiavo į vieną eilę.
O tuomet jų keleiviai ėmė leisti į vandenį raudonos ir geltonos spalvų žvakes. Maždaug 10 tūkst. žvakių plūduriuoja maždaug kilometro ilgio plote.
Jei nėra vėjo ir vanduo ramus, šiuo vaizdu galima gėrėtis gana ilgai. Tuo pat metu ugniagesių brigada, atplaukusi savo laivu, į tamsą ėmė šaudyti fejerverkus. Vienintelė bėda – serenada šį kartą vyko be muzikos, mat organizatoriai nerado pakankamai rėmėjų.
Šventę rengia Dunojaus draugų draugija, įkurta 1926 metais ir siekianti išsaugoti laivybą šioje upėje. Jos nariai žvakeles leidžia iš laivų, pastatytų naudojant tradicinius metodus. Tiesa, Šviesų serenada yra gerokai jaunesnė tradicija – ji kasmet rengiama tik nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigos.
