Šįkart mūsų kelyje ne ką mažiau mitais ir legendomis apipintas nacionalinis parkas – Mirties slėnis (angl. Death Valley).
Didžiojo kanjono ir Mirties slėnio nacionalinius parkus skiria 600 kilometrų, tad savo kelionę pradedame ankstyvą rytą ir jau apie pietus pasiekiame Mirties slėnį.
TAIP PAT SKAITYKITE: T&G klajonės Amerikoje: kelionė į didingąjį Didįjį kanjoną
Keliai, kaip jau minėjome anksčiau, Amerikoje puikiai pritaikyti ilgoms kelionėms. Tiesa, kiek nuobodūs: kuomet važiuoji dykvietėmis, o prieš tave tik ilga tiesioji, sunku neužmigti.
Įveikę šį atstumą vėl grįžtame į Kalifornijos valstiją. Įvažiuojant į nacionalinio parko teritoriją tikėjomės išvysti tą patį vaizdą, kaip ir kituose parkuose, tačiau šįkart nustembame: čia nėra jokio posto ir pareigūnų, prašančių susimokėti už įvažiavimą į teritoriją. Taip ir liekame nesumokėję, tačiau, kaip sako išmintingi piliečiai, nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.
Teko girdėti, kad tokių nelaimėlių, kaip mes, buvo ne vienas ir ne du, o už nesumokėtą įvažiavimą Amerikos pareigūnai atsiunčia gražų laišką į Lietuvą, kuriame primenamos senos skolos.
Kol kas toks laiškas mūsų dar nepasiekė. Tikimės, kad ir nepasieks.
Mirties slėnis yra laikomas karščiausiu tašku ne tik Amerikoje, tačiau ir visoje žemėje. 1913 metais čia yra užfiksuota rekordinė 53,7 laipsnių pagal Celsijų temperatūra. Taip yra dėl įdubos ir aplink esančių kalnų. Cirkuliuojantis karštis įdauboje neturi kur išeiti ir taip susidaro sunkiai ištveriamas karštis.
Kaip ir kiekviename Amerikos nacionaliniame parke, taip ir Mirties slėnyje, gausu lankytinų vietų bei objektų. Turėjome tik gerą pusdienį, todėl rinkomės keturis populiariausius ir geriausius atsiliepimus turinčius taškus: Dantės panoramą (angl. Dante’s view), Smėlio dykumą (angl. Mesquite Flat sand), Druskos lygumą (angl. Badwater basin) ir Zabriskie panoramą (angl. Zabriskie point).
Vos įvažiavę į parką susidūrėme su netikėtais nemalonumais, dėl kurių kelionė Mirties slėnyje vos nesibaigė tik prasidėjusi: čia esančiomis dykvietėmis lakstančių laukinių arklių – mustangų būrys išbėgo prieš pat automobilį ir tik atsitiktinumo dėka išvengėme nemalonaus susidūrimo su gyvūnais. Tiesa, vos po kelių akimirkų visą išgąstį nustelbė šių laukinių arklių grožis ir žavesys.
Pirmasis tikslas mūsų kelyje buvo Dantės panorama, nuo kurios atsiveria didžioji dalis Mirties slėnio grožio. Tiesa, nustembame, kuomet išlipus iš automobilio tenka ieškotis šiltesnių rūbų – žvarbus vėjas ir ne pati aukščiausia temperatūra visiškai neprimena mitais apipintų istorijų apie tai, kaip Mirties slėnyje kepami kiaušiniai ant akmenų.
Žvarbus vėjas ir ne pati aukščiausia temperatūra visiškai neprimena mitais apipintų istorijų apie tai, kaip Mirties slėnyje kepami kiaušiniai ant akmenų
Kaip bebūtų, nesame dar pačiame žemiausiame Mirties slėnio taške, tad viliamės, jog galėsime pajusti tą pragarišką karštį.
Nuo Dantės panoramas atsiveria vaizdas į Mirties slėnio dykvietes – pilkšvus kalnus, dykynes bei išdžiuvusį ežerą, kuris dabar virtęs milžiniška druskinga aikštele. Nieko panašaus į tai, ką matėme Siono ar Didžiojo kanjono nacionaliniuose parkuose – čia jokios žalumos.
Atrodytų, jog kiekvienam bandančiam išsimušti augalui čia yra iš karto parašomas mirties nuosprendis.
Toliau mūsų kelionėje – Zabriskie panorama (angl. Zabriskie point). Buvusio JAV viceprezidento Christian Brevoort Zabriskie garbei pavadinta lankytina vieta primena stipriai erozijos nugludintas ir suragėjusias smėlio kopas.
Beje, mitas, jog Mirties slėnyje nerasi nė vienos degalinės, parduotuvės ar kavinės tvirtinasi. Norėdami užkąsti turime verstis tuo, ką nusipirkome dar prieš įvažiuodami į parko teritoriją rastoje degalinėje.
O jei šį procesą praleidote, teks kęsti alkį iki išvykimo. Negalime teigti, jog turistais čia nesirūpinama – jų patogumui įrengti švarūs ir higieniški tualetai, nutiesti tvarkingi pėsčiųjų takai bei sutvarkyta kita reikiama infrastruktūra. Tačiau kitų komercinių paslaugų čia nėra.
Toliau vykstame į žemiausią ir karščiausią tašką visoje Šiaurės Amerikoje, tai – Druskos lyguma (angl. Badwater Basin). Į šią vietovę veda ilgas ir tiesus kelias, tolumoje matai raibuliuojančius nuo įkaitusio asfalto kylančius garus, o aplink tik milžiniški kalnai ir vandens seniai jau nebematęs ežeras, palikęs tik druskos pėdsakus.
Galbūt dėl kiek stipresnio vėjo ar tiesiog dėl to, pataikėme atvykti ne tą dieną, mums pasirodė, kad 86 m žemiau jūros lygio esanti vieta nepasižymėjo išskirtiniu karščiu.
Kur kas didesnį įspūdį paliko sunkiai aprėpiama druskos lyguma bei aukštai ant kalno šlaito pakabinta lentelė, žyminti jūros lygį.
Nusprendėme, kad vaikštant Los Andželo gatvėmis ištverti karštį kur kas sunkiau, nei kad šioje vietoje. Milžiniški dangoraižiai užstoja bent kokį vėjo bandymą prasiskverbti, o į asfaltą atsimušantys saulės spinduliai, atrodytų, jog taip ir smeigia tiesiai į tave, priversdami lįsti atgal į automobilį, kavinę ar kokią kitą patalpą, kur kondicionierius padėtų ištverti tą pragarišką karštį.
Paskutinis kelionės taškas Mirties slėnyje – Smėlio dykuma (angl. Mesquite Flat sand).
Nors visas Mirties slėnis yra įvardijamas kaip viena didelė dykuma – dykvietė, tačiau smėlis dengia vos 1 proc. šio nacionalinio parko teritorijos.
Ir iš tiesų ši vieta paliko įspūdį. Išvargus po dienos klajonių palydėti už kopų ir kalnų besislepiančią saulę buvo bene geriausias įmanomas variantas, norint sėkmingai pabaigti dieną Mirties slėnio nacionaliniame parke.
Mėgstantiems statistiką paminėsiu: per dieną nuvažiavome daugiau nei 800 kilometrų, pėsčiomis nuėjome dar keliolika. Prasilenkėme su laukinių arklių banda, aplankėme keturias žymiausias Mirties slėnio vietas. Pailsėjome vietiniame kabake, kuris tiesiogine to žodžio prasme yra dykvietėje ir primena vesternuose matytus vaizdus.
Ir visa tai patyrėme per vieną dieną!
Toliau vyksime į Josemito (angl. Yosemite) nacionalinį parką, o vėliau į paskutinį neaplankytą miestą mūsų kelionėje – San Franciską.
