Iš tiesų nacionaliniai parkai Amerikoje yra lyg brangakmenis, galintis atskleisti Amerikos laukinės gamtos grožį.
Planuojant kelionę po vakarinę Amerikos pakrantę vienas iš prioritetinių kelionės taškų buvo nacionaliniai parkai. Miestai, ypač didieji, vieni nuo kitų mažai kuo skiriasi, tačiau nacionaliniai parkai unikalūs.
Nacionaliniai parkai Amerikoje yra lyg brangakmenis, galintis atskleisti Amerikos laukinės gamtos grožį.
Visai kelionei po vakarinę Amerikos pakrantę turėjome 14 dienų, o tai pakankamai mažai, norint pamatyti bent mažą dalį Amerikos gamtos grožio.
Tad teko rinktis parkus, kurie buvo mūsų kelyje ar netoli nuo mūsų kelionės taškų. Taip pasirinkome Siono (angl. Zion), Didžiojo kanjono (angl. Grand Canyon), Mirties slėnio (angl. Death Valley) bei Josemito (angl. Yosemite) nacionlinius parkus.
Pirmasis tikslas mūsų kelyje – Siono nacionalinis parkas. San Diegą, kuriame buvome apsistoję kelias dienas, nuo šio nacionalinio parko skiria 800 kilometrų, o pagal planą dar tą pačią dieną atvykę į parką, turėjome kilti į kalnus.
Summa summarum – 800 kilometrų automobiliu ir 4 kilometrai pėsčiomis kylant į 500 metrų aukščio viršukalnę (angl. Angels landing). Ir viskas turi sutilpti į vieną dieną!
Sutikti policijos ekipažą kelyje yra labai retas reiškinys, tačiau visi važiuoja leistinu greičiu ir ne daugiau. Pavyzdinė amerikiečių elegancija kelyje.
Amerikos keliai puikiai pritaikyti ilgoms kelionės, tiesa, kartais kiek nuobodūs, nes prieš tave matosi tik ilga, ilga tiesioji, o aplink vien dykynės. Ypatingai tas išryškėjo artėjant link Las Vegaso, pro kurį vedė kelias į Siono nacionalinį parką.
Sutikti policijos ekipažą kelyje yra labai retas reiškinys, tačiau visi važiuoja leistinu greičiu ir ne daugiau. Pavyzdinė amerikiečių elegancija kelyje.
Siono nacionalinį parka pasiekiame jau po pietų. Nors gražiausių Amerikos nacionalinių parkų sąrašų yra gausybė ir didžioji dalis jų kelia abejones dėl savo objektyvumo, tačiau būtent Siono nacionalinis parkas yra praktiškai visuose jų. Todėl tikrai nenustebome jame išvydę daugybę turistų.
Norint užsisakyti kempingą, esantį pačiame nacionalinio parko teritorijoje, privalai tai padaryti prieš pusmetį, kitu atveju teks ieškotis nakvynės už parko teritorijos (ką mes ir bandėme daryti). Šįkart žaidėme va bank ir nakvynės nebuvome susiradę dar prieš kelionę.
Didžioji dalis nacionalinių parkų Amerikoje yra apmokestinti. Prieš kiekvieną įvažiavimą į nacionalinį parką stovi postas, kuriame sumokėjus parko mokestį gauni leidimą būti parke tam tikrą laiką.
Niekas dėl to nepyksta, kadangi parkai 100 proc. yra prisitaikę prie turisto poreikių: puiki infrastruktūra, idealiai sutvarkytos lankytinos vietos, informacijos sklaida ir t.t.
Siono nacionalinis parkas įkurtas 1909 metais. Pagrindinis parko objektas yra kanjonas, kurį suformavo Mergelės upės atšaka. Parko teritorijoje važinėti automobiliu griežtai draudžiama – privalai naudotis viešuoju transportu, kuris nustatytu laiku veža nuo vieno parko galo į kitą bei stoja pagrindiniuose taškuose.
Mes pasirinkome du pagrindinius bei populiariausius maršrutus (angl. Trail): Angelų viršūnė (angl. Angel landing) ir Tarpeklis (angl. The Narrows).
Kelių ir įvairiausių takelių šiame parke gausybė ir visus apeiti, tikriausiai, nepakaktų ir savaitės, jei norėtum visus aplankyti. Todėl perskaičius nemažą kiekį atsiliepimų, pasirinkome šiuos du, kaip vienus įdomiausių ir teikiančių daugiausiai emocijų. O to mums ir reikia.
Kvapą gniaužiantys vaizdai – atpildas už įtemptą kopimą
Nors atvykome pavakariu, tačiau temperatūros stulpelis buvo perkopęs gerokai 30 laipsnių. Krauname į kuprines vandenį, pakuojamės daiktus, sėdame į autobusą ir judame link savo taško.
Kaip vėliau paaiškėja, paskutinis autobusas, galėsiantis mus parvežti iki automobilio, važiuoja vos už trijų valandų, o oficialiai deklaruojamas laikas, reikalingas užkopti į viršūnę ir nusileisti, irgi yra trys valandos.
Žinoma, per daug nesijaudiname, nes nakvoti vis tiek neturime kur. Vienintelis rūpestis tas, jog neturime pasiėmę daugiau maisto ir vandens atsargų, o ir šiltesni drabužiai palikti automobilyje.
Nors dienos labai karštos, tačiau naktį temperatūros stulpelis krenta stipriai žemyn, todėl be šiltesnių rūbų nakvoti lauke būtų ne pats protingiausias sprendimas.
Kaip bebūtų, kopiam į viršų. Saulei vis labiau leidžiantis, o mums vis aukščiau kylant į Angelų viršūnę, raudonos kalnų uolienos, maišydamosi su paskutiniais saulės trupiniais bei uolienų šešėliu sudaro įspūdingą vaizdą.
Kopiant į viršų prasilenkiame su kelioms dešimtims jau besileidžiančių turistų, o dažno jų ištartas ironiškas „Good luck“ (liet. Sėkmės) leidžia suprasti, kad viršūnė dar ne ranka pasiekiama.
Amerikos nacionaliniuose parkuose turisto saugumas yra jo paties reikalas.
Kaip bebūtų, gera valanda kelio ir mes jau ten! Iki pačios viršūnės, vadinamos Angelų viršūne, paskutinius 100 metrų reikia kilti statmenu šlaitu: iš vienos pusės į uolienas įkaltos grandinės, be kurių galėtum nugarmėti žemyn, o iš kitos – didžiulis šlaitas be jokių atitvarų.
Amerikos nacionaliniuose parkuose turisto saugumas yra jo paties reikalas. Vienintelis dalykas, kuris saugo tave, tai įspėjamieji ženklai, raginantys būti atsargiam.
Reikėtų paminėti, jog yra užfiksuotos mažiausiai keturios žūtys kopiant į šią viršukalnę. Bandant kopti mums kyla tik vienas klausimas: „tik keturios?“.
Atrodytų, jog paslysti ir kristi žemyn 400 metrų tereikia tik trupučio išsiblaškymo, o žinant tokius milžiniškus turistų srautus, kokius ši viršūnė sutinka kiekvienai metais, telieka tik stebėtis.
Nuo viršūnės atsiveriantis vaizdas iš tiesų ypatingas: žalioji gamta susipynusi su iškilusiomis milžiniškomis uolienomis. Jei kažką gyvenime ir esame matę gražaus, tai vieningai sutariame, jog tai tikrai neprilygsta tam, ką išvydome šįkart.
Lengvas atodūsis, trumpas pokalbis su viršūnėje sutiktu ukrainiečiu ir laikas leistis žemyn bei keliauti ieškoti nakvynės, kurią nesunkiai randame šalia nacionalinio parko įkurtame kempinge.
Sumokėjęs kempingo mokestį gavome paruoštą vietą, glėbį malkų, elektros įvadą, bendrą dušą, laužavietę, stalą, Wi-fi ryšį ir t.t. Tokie tie kempingai Amerikoje. Daug civilizacijos ir čia.
Kitą dieną leidžiamės į antrą pagal populiarumą tašką Siono nacionaliniame parke – Tarpeklį (angl. The Narrows). Tai 26 kilometrų kelias, vedantis upės vaga, o iš abiejų pusių tave supantis milžiniškomis uolomis. Mažą dalį šio kelio eini palei upę padarytu taku, o likusį keliauji jau pačia upe.
Mes, žinoma, išsiilgę dušo, kurio jau seniai nematėme, valgio ir dar begalės „pižoniškų“ dalykų einame tik iki to taško, kur prasideda upė. O ir avalynės, rūbų bei laiko neturime tiek, jog galėtume žengti toliau.
Kaip bebūtų, per šias dvi dienas pamatėme tai, ką ir norėjome: Siono nacionalinį parką nuo pačios jo viršūnės bei iš žemiausio taško, keliaujant tarpekliu.
Amerika dar kartą patvirtina, jog kiekviena valstija turi kažką tokio, kas ją išskiria iš kitų. Jei Kalifornijoje galėjome gėrėtis vandenynu bei jo sukuriamu grožiu, tai čia gamta mums leidžia grožėtis per milijardus metų susiformavusiomis uolienomis.
Ir kas svarbiausia bei bendra tarp visų šių dalykų, tai tau suteikia laisvė. Saugumas čia yra tavo paties reikalas. Jokių tvorų ar kitų užkardų, kurios tave ribotų – nieko. Nori eiti pačiu šlaito kraštu – eik, nori gražios asmenukės – darykis, bet žinok, jog esi už save atsakingas. Tas ir žavi keliaujant po Ameriką.
Grįžtame iš mažesnės civilizacijos į kur kas didesnę: kita mūsų stotelė – Amerikos nuodėmių sostinė Las Vegasas. Iš jo keliaujame į Didįjį kanjoną. Istorijų ir nuotykių daug, tačiau apie viską jau kitame mūsų straipsnyje.
