Kaip bebūtų, stengiamės vyti šias minis šalin ir džiaugtis dar turimu laiku, kadangi mūsų maršrute dar liko neaplankytas Josemičio (ang. Yosemite) nacionalinis parkais bei, kaip dainavo Scottas Mckinzie, gėlėtasis San Franciskas.
Priminsiu, kad prieš tai lankėmės Mirties slėnyje, kur (nors to tikėjomės priešingai) ne „mirėme nuo karščio“, bet vos ne sušalome.
Mirties slėnį palikome jau sutemus. Stebėti dangų naktį čia, vakarinėje pakrantėje, turbūt vienas magiškiausių dalykų: beveik visada giedras dangus pažeria neaprėpiamą akiai skaičių ryškiai šviečiančių žvaigždžių.
Palydėję saulę Mirties slėnio dykumoje ir išvažiavę iš šio nacionalinio parko greitai stojame vėl. Negalime praleisti šanso pasigėrėti tokiu grožiu, kuris kybo virš mūsų. Tyliai, ramiai, išsirangę ant pakelėje rastų akmenų, tiesiog stebime dangų. Ramybė ir emocijos, kurios lig šios nostalgiškai sugrįžta.
Nors už automobilio lango tamsu ir mažai kas matosi, tačiau pradedantys šmėžuoti medžiai leidžia suprasti, jog pagaliau išvažiuojame iš Kalifornijos dykumų ir vykstame ten, kur daug žalumos.
Nakvynę randame ant ežero kranto įsikūrusioje poilsiavietėje. Tik išlipus iš automobilio pasitinka malonus vaizdas: nebe akmenys ar dulkėse paskendusios uolienos, o delno dydžio kankorėžiai bei aplink esantys gigantiški medžiai. Vieno tokio kankorėžio bumbtelėjimas į pakaušį galėtų užstatyti ir nemenką guzą.
Kitos dienos tikslas – Josemičio nacionalinis parkas. Nuo Mirties slėnio nutolęs per beveik 400 kilometrų, šis Kalifornijos valstijoje įsikūręs parkas yra išsidėstęs Siera Nevados kalnų pašlaitėje.
Josemičio parkas, kurį kasmet aplanko per 3 milijonus turistų, garsėja savo kriokliais, o žymiausias jų – Josemičio krioklys – šio nacionalinio parko vizitinė kortelė – aukščiausias Amerikos krioklys, kur vanduo krenta net iš 739 metrų aukščio.
Ironiška, tačiau didžiąją dalį vasaros šie kriokliai būna išdžiuvę ir iš viso šio grožio lieka tik milžiniškos uolienos bei čiurlenantys, sąlyginai, maži kriokliukai. Ne išimtis buvo ir mūsų apsilankymo metu. Nors turėjome vilties, tačiau viskas subliuško tik atvykus, kuomet informacijos centre mums buvo patvirtinta, jog saulė išdžiovino krioklius.
Mums patarė: jei norime pamatyti kažką įspūdingesnio, galime kilti į kalnus specialiai turistams pritaikytu taku.
Važiuojant automobiliu nacionalinio parko teritorijoje iki turistų informacijos centro stojame, ko gero, kas kelis kilometrus. Atsiveriantys vaizdai užburia: milžiniškos uolienos, kalnai, įvairūs medžiai, vos čiurlenantys kriokliai ir dar daug visko, ko perteikti fotografijose yra neįmanoma.
Antrą kartą mūsų kelionėje sutinkame ir studentus lietuvius. Juos randame prie pat turistų informacijos centro. Atvykę iš San Francisko, miesto, kuriame mes būsime jau kitą dieną, pateikia ne pačių maloniausių žinių – jų automobilis buvo apvogtas, o kartu dingo ir kai kurių pasai.
Tai, kad San Franciskas yra vienas nesaugiausių vakarinės pakrantės miestų, teko girdėti dar prieš kelionę, o ši istorija tik dar labiau patvirtino šį faktą.
Vejame šalin blogas mintis ir leidžiamės į kalnus Josemičio nacionaliniame parke. Turistų srautas čia milžiniškas. Kaip ir Siono (angl. Zion) nacionaliniame parke, taip ir čia kursuoja autobusas, tave privežantis prie pagrindinių turistinių maršrutų.
Savo žygiui link krioklio pasirenkame vieną iš pagrindinių bei populiariausių maršrutų. Nors viskas pritaikyta turistams, tačiau vis tiek reikia būti atidžiais, kadangi kopiama iš akmenų bei uolienų padarytais laiptais. Ne taip pastatyta koja ar susvyravimas gali nesunkiai išmušti koordinaciją, o po to jau kliaukis sėkme, jog už tavęs einanti vorele turistų spėtų tave „pagauti“.
Baimei čia ne vieta
Kiekvienas JAV nacionalinis parkas turi kažką savito ir išskirtinio. Šiame parke tai – kriokliai. Ir čia niekas tavęs nestabdo bei niekas tavęs nevaržo. Nori išsimaudyti? Šok, kad ir nuo krioklio. Tavo saugumas – tavo reikalais. Kaip ir kituose parkuose, taip ir čia, vienintelis dalykas tave bandantis apsaugoti, tai informaciniai (bet ne draudžiamieji) stendai.
Viename iš jų matyti retoriškas bei drąsus klausimas: ar graži nuotrauka verta tavo mirties?
Ne, žinoma, jog neverta, tačiau velniai griebtų: nori nenori, bet lipi pats ten, kur kažkas kažkada nugarmėjo žemyn. Jaunatviškas maksimalizmas, noras gauti adrenalino ar kažkokia kitokia jėga, bet kažkas tau kužda, jog tu turi tai padaryti. Lipi, kopi, žiūri į tuos krioklius, kalnus bei neaprėpiamus miškus ir suvoki, jog dabar yra (galbūt) geriausias laikas tavo gyvenime.
Išnaudoti gyvenimo suteikiamas progas – turbūt tai būtų geriausias patarimas visiems, nebijantiems ir norintiems daugiau, nei kad suteikia kasdienybė.
Užlipus ant vieno iš krioklių viršūnių, pasirodo, tolumoje yra dar vienas, kiek mažesnis, tačiau su daug didesne srove krioklys, o šalia jo ir susidaręs vandens telkinys.
Tiesa, vandens temperatūra primena Baltijos jūrą vasaros pradžioje, tad mums, jau spėjusiems priprasti prie Ramiojo vandenyno šilumos, lįsti į tokį kalnų tvenkinį per daug drąsus poelgis.
Jausmas, kuomet vaikštai šalia krioklio aukštai kalnuose, o aplink tave be vandens čiurlenimo, miško šlamesio ir paukščių giesmių daugiau nieko nesigirdi, tikriausiai yra vienas jaukiausių. Visiška ramybė ir minčių oazė.
Po atpalaiduojančios dienos šiame parke keliaujame tolyn – laikas San Franciskui. Tai paskutinė mūsų neaplankyta stotelė vakarinėje Amerikos pakrantėje.
Kelionė į Tvin Pykso kalną, Alkatrazo kalėjimą, vingiuočiausią gatvę pasaulyje. Visai tai mūsų laukia jau kitą dieną. Apie tai ir bus paskutinė mūsų pasakojimo dalis.
