Sunkiai dėliojasi mintys ir jausmai suvokiant, jog šįkart jau stovi ten, kas kadaise tau atrodė lyg nepasiekiama svajonė.
Suprasti akimirksniu
- Gediminas Marazas ir Tautvydas Kubilius – T&G pasivadinę studentai iš VDU 2015 m. vasarą praleido JAV, Menkių iškyšulyje
- Čia jie pateko su programa „Work & Travel“
- Rudenį dvi savaites keliavo po vakarinę JAV pakrantę, kur aplankė svarbiausius turistinius objektus ir miestus
- Paskutinė kelionės stotelė – San Franciskas, kasmet sulaukiantis 18 mln. turistų, ir greta esantis Alkatraso kalėjimas
San Franciskas mus pasitiko didžiuliais kamščiai. Beveik 900 tūkst. gyventojų turintis miestas, kasmet sulaukia daugiau nei 18 milijonų turistų. Sunkiai suvokiami skaičiai nesunkiai leidžia suprasti, kodėl šiame mieste toks milžiniškas žmonių srautas.
Aplankyti San Francisko žymiausias vietas, kaip bebūtų gaila, turėjome tik vieną dieną, o tai, žinoma, yra labai trumpas laikas, norint pažinti šį miestą.
Pirmasis mūsų kelionės tikslas San Franciske – Alkatraso kalėjimas. Norint patekti į Alkatraso salą teko registruotis dar iki kelionės likus daugiau nei mėnesiui, kitaip – vietų neberasi. Vienas žymiausių pasaulyje kalėjimų, kuriame buvo kalinami patys pavojingiausi Amerikos nusikaltėliai, veikė nuo 1934 m. iki 1963 m.
Kalėjimas, kuriame dienas leido ir Al Capone
Alkatraso sala buvo lyg atskiras miestas, kuriame savo dienas leido ne tik kaliniai, bet ir šią įkalinimo įstaigą prižiūrintys darbuotojai bei jų šeimos.
Visi kalėjimo darbuotojai ir jų vaikai būdavo apgyvendinami Alkatraso saloje. Vaikai keltu laisvai galėdavo pasiekti savo mokyklas San Franciske, o grįžę iš jų – žaisti futbolą, krepšinį ar kitas sporto šakas specialiai tam įrengtose aikštelėse Alkatraso saloje – kalėjime.
Kalėjime buvo įrengtos 350 kameros, tačiau dėl saugumo nebuvo leidžiama laikyti daugiau nei 300 kalinių. Kalėjimas buvo suprojektuotas taip, jog visos kameros buvo nutolusios nuo sienų, taip apsisaugant nuo kalinių pabėgimo. Galvota maždaug taip: jeigu jam pavyktų išsikasti tunelį, tai dar tektų pragriaužti ir kalėjimo sieną.
Per visą kalėjimo istoriją 34 kaliniai bandė pasprukti, tačiau oficialiai nėra nė vieno patvirtinimo, jog kažkam pavyko. Tik 1962 metais bandę bėgti kaliniai pradingo be pėdsako, tačiau ir, vėl gi, – oficialiai nėra patvirtinta, jog jiems pavyko ištrūkti.
Žymiausias kalinys ir tikriausiai šio kalėjimo vizitinė kortelė – tai Amerikos gangsteris Alphonse Gabriel „Al“ Capone. Nors jis nebuvo žiauriausias, galingiausias ar dar koks nors „-iausias“ gangsteris, tačiau jo noras bendrauti su žiniasklaida pavertė jį mafijos žvaigžde visame pasaulyje.
Nieko keisto, kad daugelis turistų ir keliauja į Alkatrasą vien dėl to, jog pamatytų kamerą, kurioje 4,5 metus praleido šis nusikaltėlis.
Krepšinio transliacija... kalėjime
Mums šis kalėjimas didelių emocijų nesukėlė. Nors Alkatrasas turistams atvertas 1973 metais, tačiau, atrodytų, jog jame viskas dar tik įrenginėjama. Galbūt esame jau per daug išlepę nuo modernių interaktyvių muziejų, tačiau išskyrus kameras, kuriuose kalėjo žymiausi Amerikos gangsteriai ir pats Al Capone, daugiau emocijų niekas nesukelia.
Salės tuščios, erdvės neužpildytos ir visiškai neatkurtos. Įeini į kalėjimo valgyklą, o ten visiška tuštuma – apgriuvę sienos ir stovintys stendai, iš kurių gali spręsti, jog kadaise čia valgydavo kaliniai.
Galbūt mums visas šias istorines emocijas slopino ir tai, jog tuo metu, kuomet mes vaikščiojome po Alkatraso kalėjimą, Lietuva turėjo pradėti žaisti Europos krepšinio čempionato pusfinalio rungtynes su Serbija. Tad kūnas buvo Alkatrase – mintys su Lietuva.
Išsitraukus telefoną bei visai netikėtai pabandžius pagauti Wi-fi ryšį, pasisekė, kas Amerikoje yra labai retas reiškinys. O pabandžius užkrauti krepšinio transliaciją, pavyko padaryti ir tai. Tad iš karto lindome į rastą laisvesnį kampą, sėdome ir pačiame Alkatrazo kalėjime stebėjome Lietuvos rinktines varžybas.
Įsivaizduokite, kaip taip atrodė: pilna salė turistų, kurie susikaupę tyrinėja kalėjimą, o kažkur kampe įsitaisę penki jaunuoliai nenustygdami vietoje drumsčia visą šventą Alkatraso ramybę! Sulaukę pergalės traukėme Lietuvos trispalvę ir su plačiomis šypsenomis ėjome link kelto, sugrąžinusio mus į San Franciską.
Aukso vartų tiltas ir kiti „būtina pamatyti“ dalykai
Kitas tikslas San Franciske – Lombard gatvė, kuri yra viena vingiuočiausių gatvių pasaulyje. Aštuonis aštrius posūkius turinti gatvė buvo suprojektuota taip, jog mašinos ją galėtų įveikti be didesnių problemų. Be šių posūkių atkarpa būtų tokia stati, jog reta transporto priemonė galėtų į ją užkilti.
Per filmus dešimtis kartų matyta gatvė paliko įspūdį. Gražiai dekoruota ir lyg gyvatė išsiraičiusi, nuo kurios aukščiausio taško atsiveria graži panorama į San Francisko įlanką.
Toliau keliaujame prie San Francisko vizitinės kortelė – Auksinių vartų tilto. Beveik 3 metrų kabantis tiltas, be abejonės, yra vienas žymiausių tiltų pasaulyje. Pripažinsime, tiltas iš tiesų gražus, tačiau didesnės emocijos užplūsta prisiminus tuos visus matytus žymiausius amerikietiškus filmus, kuriuose bent epizodiškai sušmėžuoja ir šis statinys.
Kaip ten bebūtų, tai dar vienas „must see“ (liet. privalai pamatyti) dalykų San Franciske. Liūdnoji statistika sako, jog šis tiltas taip pat yra vienas populiariausių statinių Amerikoje savižudybėms.
Paskutinė stotelė San Franciske – Tvin Pykso kalnas, nuo kurio atsiveria įspūdinga San Francisko panorama. Užkilome į šį kalną jau sutemus, tačiau labiausiai gaila dėl vėjo, kuris neleido ilgiau pasigrožėti vaizdu.
Net storesni rūbai nelabai gelbėjo nuo stipraus ir gana šalto vėjo, tad trumpai pasigrožėję sėdome į automobilį ir leidomės link savo iš anksto rezervuoto viešbučio – ne tik ilsėtis, bet ir švęsti lietuvių krepšininkų pergalės!
Dienos San Franciške yra per mažai. Drąsiai galime patvirtinti, jog šis miestas iš tiesų yra vienas gražiausių Amerikoje. Jei kažkada gyvenime teks pabuvoti Kalifornijoje, tai San Francisko tikrai neaplenkite.
Paskutiniai kilometrai leidžia mėgautis vaizdais
Kitą dieną judame link Los Andželo vienu gražiausių pasaulyje kelių – pirmuoju greitkeliu. Tai – daugiau nei 700 km kelias, vedantis Ramiojo vandenyno pakrante: statūs šlaitai, tolumoje matomos iš vandenyno išnyrančios uolienos, milžiniško bangos, daug žalumos ir, žinoma, kaskart iš tankumynų išnyrančios vilos.
Daug emocijų užplūsta matant tokį pasakišką grožį. Pradėjus saulei leistis, jau „n-tąjį“ skaičių šioje kelionėje stojame jos palydėti ir šįkart pataikėme į paplūdimį, kuriame radome daug ruonių ir dar daugiau jūrų liūtų.
Vaizdas, kuomet tolumoje matai besislepiančią saulę, o paplūdimyje sunkiai suskaičiuojamą skaičių jūrų liūtų ir ruonių, iš tiesų nėra kasdieniškas. Tuo ir žavi Kalifornija, jog čia kas dieną gali pamatyti tai, apie ką net nesvajojai.
Iki pasimatymo, Amerika!
Los Andželą pasiekiame šeštadienį vidurnaktį. Rasti tokiu laiku laisvą kambarį penkiems žmonėms net ir atokiausiai nuo miesto centro esančiame motelyje yra ypatinga užduotis.
Pravažiavus dešimtis jų ir išgirdus dar daugiau „No“ (liet. Ne), šiaip ne taip kažkuriame Los Andželo rajone randame vieną vargšą kambarį, laukiantį penkių lietuvių kompanijos. Liūdna, tačiau tai mums paskutinė naktis Amerikoje.
Tiesa, džiugina kitos dienos planai – stebėti Europos čempionato finalą, o kur geriausiai tai daryti, jei ne Los Andželo lietuvių bendruomenės centre. Esi tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos, bet stebi savo rinktinės rungtynes su dar šimtu lietuvių, kurie, kad ir jau ne lietuviškai, bet taip pat aistringai, su tokiu pačiu užsidegimu bei pasipuošę Lietuvos atributika, palaiko tavo šalį, kuri, kadaise buvo jo, jo tėvų ar prosenelių namai. Pasakyti, koks užplūsta jausmas, neįmanoma.
Tad, kad ir pralaimėję finale, tačiau, palikę Lietuvių bendruomenės centrą, šią dieną prisiminsime visą gyvenime.
Paskutines valandas Amerikoje praleidžiame dar kartą aplankydami žymiausias Los Andželo vietas: Beverli Hilsą, Holivudo ženklą ir dar keletą, kuriose buvome čia pirmąją savo kelionių po vakarinę Amerikos pakrantę dieną.
Viskas. Visa dviejų savaičių pasaka baigėsi. Po viso šito sugrįžti į realybę nėra lengva. Jaučiasi tuštuma, kurią bandai užpildyti prisijaukindamas kasdienybę. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tačiau mes sakome – „Amerika, iki pasimatymo!“. Nes planų apsilankyti joje dar yra.
Visus „T & G“ vaikinų darbo ir kelionės po JAV nuotykius rasite čia.
