– Kaip dažnai keliaujate?
– Paprastai per metus būna 1-2 didžiosios kelionės, tokios kaip į Japoniją, Kanadą ar Indiją, ir kas pora mėnesių mažesnės: į Taliną, Stokholmą, Sankt Peterburgą ir pan. Viskas, kas yra Europoje, ir kur skrydis trunka mažiau nei tris valandas, yra kaip savaitgalio išvyka.
Taip keliauju nuo tada, kai tapau daugmaž savarankiška ir galėjau pati nuspręsti, kam skirti laisvus pinigus. Nuo tada jie ir yra pirmiausia skirti kelionių bilietams. Tam išleidžiu daug, bet dėl to dar niekad neteko gailėtis.
– Ar tiek nukeliavusi vis dar patiriate streso ruošiantis?
– Prieš porą mėnesių keliavau į Stokholmą. Tiesiog tą rytą pamačiau, jog pigūs bilietai, o aš kaip tik turėjau laisvą savaitgalį. Atskridau ten tik su viena kuprine, o draugas buvo labai nustebęs: „Kur tavo lagaminas?“. Nėra lagamino! Čia yra mano dantų šepetėlis ir pora kojinių (juokiasi).
Anksčiau galvojau, kad jeigu jau atvažiavau į štai šią vietą, turiu pamatyti viską. Na, kad nereiktų grįžti antrą kartą (juokiasi). Bet dabar suprantu, kad esmė nėra viską pamatyti, bet kiek įmanoma daugiau patirti. O tam reikia neskubėti. Ir dar – stebėti aplinką bei pasikliauti intuicija.
Mūsų kultūra yra visiškai sąlyginė. Tai tiesiog susitarimas, kuris galioja šiuose 65 000 kv. km.
– Ar tai reiškia, kad gerai kelionei planas – nebūtinas?
– Manau, kad mano atveju tai tinka, nes aš labai pasitikiu pasauliu. Važiuoju su giliu įsitikinimu, kad su manimi nutiks kažkas nuostabaus. Pavyzdžiui, taip paskutinį kartą keliavau į Indiją.
Tai buvo vasaros pabaiga. Aš žinojau, kad turėsiu tuo metu kažkiek atostogų ir norėjau jas praleisti kažkur toli. Net išvažiuodama turėjau bilietą į vieną pusę, tik žinojau kada maždaug turiu sugrįžti.
Tą kartą Indijoj norėjau pamatyti dramblius ir buvau tokiame mieste, kuriame buvo viso labo vienas žmogus, kuris galėjo nuvežti jų pažiūrėti. Viskas baigėsi tuo, kad išvyka pas dramblius virto dviejų savaičių kelione po Himalajus. Tiesa pavyko apžiūrėti nedidelę jų dalį, nes kelius daug kur pradėjo plauti liūtys. Niekada to neplanavau ir nebūčiau patyrusi, jei reikiamu laiku nebūčiau pasakius šiai galimybei „Taip“.
Labai mėgstu priimti žmones, kurie atvažiuoja į Vilnių, ir rodyti jiems ne tą Vilnių, kuris yra turistų bukletuose, o mano Vilnių. Tuo pačiu principu naudojuosi ir keliaudama. Paskutinį kartą skrisdama į Japoniją nežinojau nieko: nei kur gyvensim, nei ką matysim. Tačiau žinojau, kad kažkas jau suplanuota, kad tikrai bus smagu. Taip tiesiog leidi kitiems parodyti miestą ir šalį, kurie yra savi jiems.
– Ar kelionės keičia mąstymą?
– Vienas iš dalykų, kuriuos išmokau iš kelionių yra tai, kad mūsų kultūra yra visiškai sąlyginė. Tai tiesiog susitarimas, kuris galioja šiuose 65 000 km2.
Kelionės neabejotinai keičia suvokimą apie tai, kas ir kur tu esi. Kai labai ilgai užsibūni vienoje vietoje, pradedi prarasti perspektyvą, pradedi pamiršti, kad pasaulis yra kur kas didesnis nei tavo artimiausia aplinka. Kai kažkur nukeliauji, ta perspektyva grįžta.
Pavyzdžiui, paskutinės kelionės metu skaičiau Carlo Sagano knygą Contact. Knyga yra apie tai, kaip žmonija gauna žinutę iš kosmoso ir staiga pradeda save suvokti kaip vieningą rūšį. Kaskart stebėdama žemę, kylant ar besileidžiant lėktuvui, suprantu, kad tarp šalių jokių ribų nėra, kad mes esam viena žmonija ant mažo akmens gabalo, skriejančio begaliniame kosmose. Kelionės padeda tai prisiminti.
– O kaip su maistu? Ar dažnai keliaujant pasikeičia požiūris į mitybą?
– Visada stengiuosi pažinti kitos šalies virtuvę, retkarčiais dėl to ir nukenčiu. Pavyzdžiui, Japonijoje yra toks restoranų tipas, kuris specializuojasi jūros gėrybių ruošime. Ant stalų ten stovi tokios krosnys, ir tau atneša kokį nors gyvį, kurį turi išsikepti pats. Tai gana kraupus momentas. Bet po Japonijos tikrai išrankesnė tapau arbatoms ir žuvims. Lietuvoje tokio šviežumo žuvies, kokia yra įprasta Japonijoje, gauti nelengva.
Su bičiuliu juokaudami išvedėme tokią taisyklę: Japonijoje beveik visas maistas yra iš dviejų dalykų – arba iš ryžių, arba iš žaliosios arbatos matcha. Jei negali tiksliai nustatyti, ką valgai, didelė tikimybė, kad tai yra iš ryžių. Jeigu maistas žalios spalvos, tada jis – iš arbatos (juokiasi).
Atrodytų neįdomu, bet paprastai nesitiki, kad iš vieno tokio paprasto dalyko kaip ryžiai įmanoma pagaminti tiek dalykų, pradedant saldumynais, ir baigiant, kitaip nepasakysi, meno kūriniais.
Ryžiai tikrai yra didelė Japonijos virtuvės dalis, ir kiekvienas regionas turi savo ypatybę: kaip būtent pagamina tuos visus stulbinančius mažyčius pyragaičius. Jų maistą galima pavadinti kūriniu – maistas ruošiamas ne tik tam, kad jį suvalgytum, bet ir pasigrožėtum.
Būdų šiam pasaulyje tapti laimingu yra milijardai, svarbu atrasti sąvajį.
– Kuri kelionė kol kas įsimintiniausia?
– Kelionė, kuri visiškai pakeitė mano supratimą apie laimę ir vertybes, buvo skrydis į Ganą. Tai buvo pirmoji tolimesnė kelionė dar studijų laikais. Su kartu keliavusiais bičiuliais nutarėme šiek tiek pakeliauti po šalį, nesėdėti vien tame renginyje, dėl kurio važiavome.
Taip atsidūrėme atokiame kaimelyje ant vandenyno krašto. Ten beveik nieko nebuvo – tiesiog pora namelių, pastatytų iš kokoso puselių, išmargintų dažais. Ten aš pamačiau laimingiausius žmones pasaulyje: žvejai, kurie ryte medinėmis valtimis plaukia žvejoti, apie pietus grįžta, išdėlioja savo žuvį, ir atsigula paplūdimy gurkšnodami mangų sultis, išspaustas iš vaisių, kuriuos nuskynė nuo šalimais augančio medžio.
Tada aš supratau, kad mano suvokimas apie turtą, laimę ir pilnatvę yra visiškai kitoks nei jų, o būdų šiam pasaulyje tapti laimingu yra milijardai, svarbu atrasti sąvajį.
– Tad kaip pradėti keliauti?
– Tai yra tik prioriteto klausimas. Kelionės nėra nei sudėtinga, nei labai brangu. Tiesiog reikia pradėti suvokti pinigų ir daiktų vertę. Pavyzdžiui, vieną dieną pamačiau, kad megztinis prekybos centre kainuoja daugiau nei bilietas į Paryžių. Tada tu ir pasirenki: ar nori dar vieno megztinio, ar aplankyti Paryžių.
Pirmiausia reikia suvokti, ar iš tiesų nori keliauti, ar tai yra tiesiog aplinkos spaudimas – jeigu jau keliauji, neva esi šaunus. Reikia su savimi pasikalbėti – gal iš tikrųjų geriau niekur nevykti ir tiesiog nusipirkti tą megztinį?
Bet jei manote kitaip, tikėtina, kad bent vienas pažįstamas žmogus yra iškeliavęs, galbūt jo draugai užsienyje. Tereikia paimti ir susisiekti, ir nusipirkti bilietą – tada jau nebeturėsi kur trauktis.
Patyrę keliautojai ir kelionių ekspertai patirtimi dalinsis tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“ – jau šį savaitgalį, sausio 20-22 dienomis, Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. #ParagaukPasaulio #ParagaukLietuvos
Jau galima atsisiųsti mobiliąją ,,Litexpo” programėlę iš „Google Play“, „App Store“ ir sužinoti visas „Adventur“ parodos naujienas!
