„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Tai Indija: elgetaujantys persirengėliai, šventikų ignoruojami užsieniečiai ir juodasis turizmas

Mano senelis apkeliavo visą Indiją, labai žavėjosi ir nuolatos apie ją kalbėdavo. Tačiau, nepaisant to, aš šia tolima šalimi nesusižavėjau. Arčiau širdies buvo antropologija, vietinės Amerikos kultūros ir Afrikos folkloras. Tačiau vaikystėje girdėti pasakojimai suveikė lyg uždelsto veikimo bomba ir, štai, pasirinkau indologijos studijas.
Vaizdelis mieste
Vaizdelis mieste / Rūtos Šidlauskaitės nuotr.

Pirmą kartą Indiją aplankiau 2010-aisiais, kai atvykau studijuoti, o gavusi diplomą nusprendžiau čia pabūti kiek ilgiau.

Kultūrinis šokas pirmą kartą apsilankius Indijoje neišvengiamas. Mano lėktuvas nusileido maždaug 5 val. ryto, tad važiuodama taksi stebėjausi tyla ir netvarka – tokiu metu gatvėse dar nebuvo žmonių, visur mėtėsi šiukšlės, matėsi daugybė nebaigtų statyti pastatų. Tik vėliau supratau, kad tokia netvarka – naktinis didžiulio miesto palikimas, o švarinimasis prasideda apie 8 val.

Stebėdamasi krentančiais elektros laidais raminau save, jog atvykau tik metams. Laikui bėgant atradau puikių barų ir galerijų, susipažinau su miestu ir supratau, kad čia gali būti geriau nei Lietuvoje.

Pats Delis darėsi vis patrauklesnis – sunku patikėti, tačiau Indijos sostinėje gamtos daugiau nei mūsų žaliajame Vilniuje.

Dabar kultūrinį šoką patiriu tik grįžusi į gimtinę – čia viskas taip ramu ir lėta, trūksta triukšmo ir nuolat besikeičiančių vaizdų. Net ir išėjus į gatvę atrodo, kad vis dar neišlipau iš lėktuvo.

Rūtos Šidlauskaitės nuotr./Pas barzdaskutį
Rūtos Šidlauskaitės nuotr./Pas barzdaskutį

Baltaodžiai Indijoje gerbiami, tačiau valgyti su jais draudžiama

Geriau susipažinusi su vietos gyventojais supratau, kad Bolivudo filmuose matomi nesutarimai tarp kastų yra ne išradingų režisierių pramanai, o tikras Indijos gyvenimas, tiesa, su šiek tiek pagražinta siužeto linija.

Indai šiek tiek rasistai: nemėgsta juodaodžių ir vertina baltą odą. 

Nors pati šalis sparčiai modernėja, vestuvės tarp skirtingų luomų žmonių oficialiai nedraudžiamos, tačiau visuomenėje dar gajūs konservatyvūs įsitikinimai, stabdantys luomų maišymąsi.

Darbe ar universitete tokio susiskirstymo paprastai nepastebėsi, tačiau patekus į artimesnę aplinką skirtumai tampa akivaizdūs, ypač, kai norima sukurti šeimą.

Mes, užsieniečiai, čia laikomi „neliečiamaisiais“ – žmonėmis už kastų visuomenės ribų. Indai šiek tiek rasistai: nemėgsta juodaodžių ir vertina baltą odą. Mums taip lengviau – esame matomi ir gerbiami, prilyginami šalies turtingiesiems.

Rūtos Šidlauskaitės nuotr./Vietiniai gyventojai
Rūtos Šidlauskaitės nuotr./Vietiniai gyventojai

Tvirtai besilaikantys religinių įstatymų nėra tokie atlaidūs: kartą užsukus į užkandinę mus pamatęs aukščiausios kastos atstovas brahmanas iškart išėjo. Anot tradicinių socialinių taisyklių, šventikai ir neliečiamieji, t.y. ir baltaodžiai užsieniečiai, negali valgyti vienoje patalpoje.

Norint susipažinti su žemiausios kastos gyvenimu rengiamos safarius primenančios ekskursijos. Neoficialiai tai vadinama juoduoju turizmu.

Žemiausiojo šudrų luomo atstovams vis dar nelengva. Manoma, kad kastų sistema susiformavo tada, kai arijai atvyko į Indiją ir pavergė vietinius. Priklausantys šiai grupei paprastai užsiima odos dirbiniais, kadangi kitiems prie jos negalima liestis.

Nors dabartinėje Indijoje šudros gali uždirbti tiek pat, kiek ir priklausantys viduriniajai klasei, vis dar jaučiasi atskirtis – kilmingesnis vargiai paims maisto iš šudros rankų.

Tiesa, indai apie juos žino tiek pat mažai, kiek ir mes, tad norint susipažinti su žemiausios kastos gyvenimu rengiamos safarius primenančios ekskursijos. Neoficialiai tai vadinama juoduoju turizmu.

Nelaimes nešantys moterimis persirengę vyrai

Už kastų visuomenės ribų laikomi ne tik mes, užsieniečiai, bet ir hidžros. Uždarai bendruomenei priklausantys vyrai rengiasi moteriškais rūbais ir prašo pinigų. Kaulija ne tik gatvėse, bet ir eina į verslininkų biurus, vestuves.

Pamatyti hidžrą ir neduoti nė vienos rupijos – nelaimę nešantis ženklas, kurio ypač saugosi besilaukiančios moterys.

Rūtos Šidlauskaitės nuotr./Indijos kasdienybė
Rūtos Šidlauskaitės nuotr./Indijos kasdienybė

Į persirengėlių ratą paprastai patenkama nuo vaikystės – dažnai žemesniosioms kastoms priklausančios mamos pačios atiduoda savo sūnus.

Tačiau pasitaiko, kad čia vietą suranda ir suaugę transvestitai. Visuomenės akimis toks gyvenimo būdas itin gėdingas. Įdomu tai, kad jau sanskrito raštuose buvo kalbama apie karį ilgais tarsi moters plaukais.

Atstumtaisiais laikomi ir maišytų kastų bei neliečiamųjų vaikai. Paradoksalu, tačiau paprastai dirbdami pačius juodžiausius darbus, jie bene dažniausiai susiduria su sakraliomis pareigomis – laidoja žmones.

Visų kastų atstovai po mirties sudeginami, o jų pelenai paleidžiami į upę. Tačiau egzistuoja išimtys (pvz. laidojimas karstuose), į kurias patenka ir hidžros.

Pasakojimą apie Bolivudo žvaigždes įsimylėjusius rikšų vairuotojus, filmų metu miegančius užsieniečius ir paslėptas alkoholio parduotuves rasite antrojoje straipsnių ciklo dalyje.

Kelionių į Indiją specialistai – kelioniuakademija.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs