Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Tad savotiškai keršydamas už tokią moralinę skriaudą, nutariau sužvejoti kelionių po Azijos šalis metu pamatytus keistus, originalius, o kai kuriais atvejais ir nykstančius žvejybos būdus. Savo laimikiu šiandien dalinuosi, ir linkiu – nei žvyno jums, nei uodegos!
Kinų žvejybos tinklai Indijoje
Koči miesto (Keralos valstija, Indija) pakrantę jau gerus 500 metų puošia kinų žvejybos tinklai.
Pavadinimas gali kiek klaidinti, nes tokį žvejybos metodą į Keralos valstiją XVI a. atvežė visai ne kinai, o portugalai – tiesa, iš savo kolonijų Kinijos teritorijoje.
O ir patys tinklai labiau primena virš vandens pakibusius didžiulius hamakus, kuriuos prilaiko įmantri tikmedžio ir bambuko svirčių konstrukcija.
Žvejybos metu tinklas guldomas į vandenį, o tuo metu atsveriama ir į orą pakyla kita prilaikanti konstrukcija, sudaryta iš tų pačių medinių svirčių. Prie jų virvėmis dar pririšama daug didžiulių akmenų, kurie vėliau palengvina tinklo traukimą aukštyn. 1-2 minutes vandenyje išbuvęs tinklas iškeliamas, pagauta žuvis iš karto surenkama, ir procedūra vėl kartojama iš naujo. Visam šiam mechanizmui prižiūrėti reikia 5-6 vyrų, kuriems po to atitenka apie 70 proc. sugauto laimikio – likusi dalis keliauja tinklo savininkui.
Už tokio miestą garsinančio reginio šiandien slepiasi žiauri ekonominė realybė: tinklų išlaikymo ir remonto kaštai – dideli, sugaunama vis mažiau žuvies, o nepaisant turistų susidomėjimo ir mieste išleidžiamų pinigų, vietos valdžia niekaip neprisideda prie žvejų gerovės. Tad iš turistų paliekamų arbatpinigių ir menko laimikio sunkiai bepragyvenantys žvejai ieško kito darbo. Sakoma, kad dabar taip žvejojančių vyrų telikę apie 40, o jų optimizmą kol kas palaiko gandai, kad tinklų renovacijai pinigų skirs savo paveldą norinti išsaugoti Kinijos vyriausybė.
Skurdas ir išradingumas Laose
Pietinėje Laoso dalyje gausu krioklių ir upių. Nors šalis labai skurdi ir šiuolaikiniai žvejybos įrankiai vietos žmonėms dar neprieinami, tai toli gražu nemažina jų noro žvejoti, o ir išradingumu čia tikrai nesiskundžiama. Krioklių vandeniu migruojančias žuvis pasitinka primityvios, bet savo darbą atliekančios gaudyklės, suręstos iš bambuko karčių ir vytelių.
Toks išradimas kažkiek primena kiaurasamtį: gaudyklė pastatoma su nuolydžiu, kad neleisti žuvims grįžti atgal prieš srovę, žemyn jų jau nebepraleidžia šiaudų pėdo užtvara, o šoninės sienelės per aukštos ir todėl neperšokamos. Tad papuolusi į tokius spąstus žuvis išgyventi turi tiek pat šansų kiek ir karpiai ar upėtakiai prekybos centrų akvariumuose.
Gi stipriose upių srovėse plaukiojančias žuvis vietiniai gaudo kiek kitokiu „kiaurasamčiu“ – tarp dviejų bambukinių „V“ formos karčių pritaisytu nedideliu tinklu.
Primityvu? Taip. Tačiau tikrai veiksminga, o tiek ir tereikia vietos žvejams, kuriems žuvis kasdien tampa vienu pagrindinių patiekalų.
XII a. žvejybos metodai Birmoje
Iš pažiūros Inlės ežeras yra tik dar viena didelė bala centrinėje Birmos dalyje. Ją supa kalnai, kaimai su virš vandens ant „kojūkų“ pastatytais namais ir kur ne kur pabirusios, vienos religingiausių Azijos šalių statusą patvirtinančios budistinės stupos, pagodos bei vienuolynai. Tačiau neapsigaukite: kasdien šiame ežere rodomos tikrų tikriausios kino scenos, tik aktoriais čia būna vietiniai intha genties žvejai, o ir scenos ne visai suvaidintos. Į ežerą kasryt plukdomas valtis žvejai irkluoja dar XII a. išrastu būdu: mosuodami viena koja apkabintą irklą, kita tuo metu kažkaip išsilaikydami ant valties galo.
Nuo mažų dienų tokios technikos mokomi vaikai pasaulio pusiausvyros išlaikymo čempionate būtų vienais favoritų, tačiau tikroji tokio irklavimo būdo priežastis – stovint ant valties krašto geriau matomi ir lengviau išvengiami ežere plaukiojantys augalai, kurie trukdytų žvejybai. Be to, rankos lieka laisvos tinklų tvarkymui.
O žvejojama čia ne tik tinklais. Daug įdomesnis ir vis dar paplitęs būdas yra žvejyba kūgio formos gaudykle, kažkiek primenančia mūsuose seniau naudotus bučius – tokiais vaikystėje ir pats karosus gaudydavau. Iš bambuko arba nendrių padaryta gaudyklė merkiama į vandenį, nuo jos viršaus atkabinamas viduje esantis tinklas, kuriuo užblokuojamos negilaus ežero dugno žolėse tūnančios žuvys.
Prieš mesdamas tinklą į vandenį, ant valties krašto stovintis žvejas gerokai įsisiūbuoja – tarsi jis būtų visai ne žvejas, o diską metantis Virgilijus Alekna.
Gaudyklė prispaudžiama prie dugno, kad žuvis neprasprūstų pro tinklą. Tada žvejui belieka per gaudyklės viršuje esančią angą įkišti žeberklą, „iššukuoti“ nedidelį plotą ir parsitempti į viršų savo laimikį.
Kitose Birmos vietose tinklais iš valčių žvejojantys vyrai užsienio turistams dovanoja ne mažiau egzotišką reginį. Prieš mesdamas tinklą į vandenį, ant valties krašto stovintis žvejas gerokai įsisiūbuoja – tarsi jis būtų visai ne žvejas, o diską metantis Virgilijus Alekna. Apvalus tinklas su svarmenimis kraštuose metamas į vandenį išsiskleidžia, greitai atsiduria dugne, o tada traukiamas atgal į valtį ir su ežero dumblu dažnai pasemia padorų kiekį žuvies.
Kolektyvinės žvejybos pastangos Šri Lankoje
Įlankoje šalia jaukaus Galle miestelio pietvakarių Šri Lankoje nuo pat ryto girdisi šūksniai ir būriuojasi daug žmonių. Visai šalia kelio įsikūręs gyvos žuvies turgus tuoj tuoj sulauks papildymo. Naktį pastatytą didžiulį tinklą, kuriuo, ko gero, būtų galima apsupti vidutinį lietuvišką ežerą, jau kurį laiką iš jūros traukia būrys vyrų.
Stebėdamas šį vaizdą nejučiom prisimenu virvės traukimo varžybas – darbas vyksta sutartinai, pagal vieno garsiai rėkiančio vyro komandą, tačiau priešininkas čia – ne gretimo kaimo storulių komanda, o jūros bangos, kurios tinklą mėto vėto į visas puses. Intriga kurį laiką išlieka, nes man kažkodėl nesitiki, kad taip paprastai, nuo kranto galima kažką pagauti. Tačiau vos tik pasirodo tinklo „rankovė“ ir pamatau didelį kiekį įvairaus kalibro žuvies, abejonės dingsta. Ištraukta iš tinklo žuvis čia pat rūšiuojama ir parduodama tiesiai iš rankų – akivaizdu, kad paklausa tam yra didžiulė.
Na, o pabaigai noriu papasakoti apie dar neįprastesnį žvejybos būdą tose pačiose Šri Lankos apylinkėse. Ant medinių atramų jūroje sėdinčių ir meškerėmis besidarbuojančių žvejų vaizdus tikrai galima vadinti šalies vizitine kortele: jais padabinti ir knygų viršeliai, ir turizmo maršrutus pristatantys tinklalapiai.
Tiesa, pats metodas nėra labai senas: atsirado jis per Antrąjį Pasaulinį Karą, kada dėl maisto trūkumo kažkam kilo idėja žvejoti tokiu būdu. Tradicija išliko iki šiol, bet didelį smūgį jai sudavė prieš gerą dešimtmetį šalies pakrantes nusiaubęs cunamis.
Tad nors dabar dalis žvejų iš tiesų žvejoja, kiti tiesiog sėdi ir pozuoja nufotografuoti juos norintiems smalsuoliams. Kad viskas vyktų ne už „ačiū“, pakrantėje nuolat patruliuoja bent vienas žvejų vadybininkas, kuris kaip mat surenka atitinkamą sumą pinigų, o tada jau maloniai paveda iki veiksmo vietos.
Ar ši tradicija ilgainiui išnyks – atsakyti sunku, tačiau kol ji gyvuoja, ją palaikantys žvejai elgiasi rimtų rimčiausiai. Sakoma, kad į jūros dugną įbesta atrama yra taip vertinama, kad tėvo sūnui perduodama tarsi palikimas.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“