Praėję vos kelis kiemus pasiekiame Carol namus. Mūrinis namas atrodo šiek tiek didesnis už kitus.
Jo viduje tvyro iš virtuvės sklindantis dūmų kvapas – ne todėl, kad kažkas būtų pridegę, tiesiog namuose nėra dujinės viryklės ir maistas kepamas ant anglių, prie kamino.
Apima jausmas: visai kaip senovinėje lietuviškoje dūminėje pirkioje, tik čia yra plazminis televizorus.
Dauguma namo langų buvo užtraukti užuolaidomis, tad kambaryje tvyrojo tamsa, prie kurios pamažu pripratę įsitaisėme priešais šeimos televizorių.
Apima jausmas: visai kaip senovinėje lietuviškoje dūminėje pirkioje.
Tik vienas skirtumas – čia yra plazminis televizorus.
Netrukus susipažįstame su Carol broliais ir seserimis, iš viso jų yra 13. Tipinė Ugandos šeima vidutiniškai turi šešis vaikus, tačiau regionuose šis skaičius gerokai didesnis.
Ant stalo vis nešami patiekalai, kurių tikrai nepamatysi Europoje. Populiariausias valgis ant ugandiečių stalo – žalių bananų košė, vietinių vadinama „Matoke“, valgoma su žemės riešutų padažu.
Keista, tačiau skonis mažai skiriasi nuo lietuviškos bulvių košės, o galbūt mūsų skonio receptoriai dar nepriprato prie naujų skonių.
Šalia „Matoke“ – kukurūzų košė, vietinių vadinama „Posho“. Dėl savo pigumo ji ypač populiari daugelyje Ugandos regionų.
Skanu ir maistinga. Užsirašome jos receptą – pabandysime išsivirti ir mes, kai grįšime į Lietuvą.
Prisikimšę pilvus pradedame diskusiją apie Ugandos kultūrą ir politinę sistemą (viskam savas laikas – kam reikia kultūros, kai pilvas tuščias).
Išsiaiškiname, kad, nors Uganda turi prezidentą, regionus vis dar valdo karaliai.
Šiais laikais jie turi tik simbolines galias, tačiau vis dar labai gerbiami vietinių žmonių. Pagalvojame, kad žemaičiai tikriausiai taip pat nesupyktų turėdami karalių. Jis būtų gal net geriau nei suverenitetas.
Užklausus, ar Ugandos regionai skiriasi tarpusavyje, mums paaiškina, kad tai priklauso nuo genčių, kurios įsikuria regionuose.
Oficialiais duomenimis, tokių genčių yra 58-ios, tačiau mažesnės ir ne tokios žinomos gentys – nesuskaičiuojamos.
Kiekviena gentis turi savo papročius, tautinius drabužius, dialektą ir kartais visai nesusikalba su kitomis gentimis. Pagal papročius rengiamos ir laidotuvės, vestuvės ir kitos šventės.
Dalis genčių vis dar itin vieningos ir uždaros, tuoktis leidžiama tik tai pačiai genčiai priklausantiems asmenims.
Vis lyginame Ugandą su Lietuvą: taigi, jeigu suvalkiečiai vengtų tuoktis su žemaitėmis, lietuvių būtų žymiai mažiau.
Kylame nuo stalo supratę, kad perkąsti Ugandos kultūrą mums prireiks tikrai daugiau nei poros savaičių.
Sekti projekto „TYA: Lietuvių nuotykiai Ugandoje“ naujienas galite ne tik portale 15min.lt, bet ir projekto „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.
Pagrindinis projekto rėmėjas „Turkish Airlines“.