Žiūrėti Aplink pasauli -- 15min didesniame žemėlapyje
„Vaikščiojimas ant ašmenų“ Laoso – Tailando siena
Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti „on arrival visa“ (viza, kurią galima gauti pasienyje), gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. „Gerai“, – sako pasienietis. „Duokite pasus ir atgalinius bilietus“. Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo). „Nėra bilietų – nėra vizos“, – pirmasis pasienietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos.
Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. „Taisyklės“, – parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenkščia, mindžikuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžikuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori.
„O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?“ – deramės. „O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?“. „Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti“, – su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza „on arrival“ buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Vis naują atspalvį įgyjanti jūr |
Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.
Nakvynė budistų šventykloje
Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. „Nemokama nakvynė ir maistas“, – mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras „iš vidaus“ pamatyti jų gyvenimą.
Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Erdviame kieme netrukus išlindo keli vienuoliai, ir pirmas jų klausimas „norite miegoti?“ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nakvynė Bankoke šventykloje |
O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus.
Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pro stiklines plačias duris ant laiptų pasiklausėm jų monotoniškos, bet užliūliuojančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Netrukus pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Beatsiplėšianti saulė |
Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę.
Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Tuoj užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. Neprastai tie vienuoliai gyvena pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną indelį ryžių, vaizdinys.
Nuošalaus paplūdimio beieškant
Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pasivaikščiojimas krabų knibždančiame paplūdymyje |
Tailando įlanka, saulei keliaujant padange įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Peiliu nulaupę kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną.
Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad jie vikriai pradeda kapstytis į gylį, juokingai judindami savo letenėles. Pakrantę kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panašėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jos jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų trijų žvaigždučių viešbutis visu grožiu |
Iš paplautų ir gerai išdžiuvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.
Link Malaizijos
Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengiasi panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Bet dabar keliaujam jau į Malaiziją.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ev |
Keli praktiniai patarimai netradiciniam keliavimui Tailande
Miegas ir higiena
Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsiprausti. Paplūdimiuose miegoti geriausiai, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Bankoko priemiesčiuos |
Autostopas
100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. „Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn“, – vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.
