Šito gardėsio ir kitų lietuviškų dalykų į jų namus atveža artimieji ir draugai. Aplankyti „kažkur Azijoje“ gyvenančius anūkus jau pasiryžo Simonos bei Tomo tėvai.
Be to, Simona aktyviai padeda ir nepažįstamiems lietuviams, nusprendusiems pakeliauti po Aziją. Tad lietuviškai pasikalbėti jie gali ne tik tarpusavyje.
Simona sako, kad klausimas „ar jūs dar ten?“ yra toks pat dažnas, kaip ir „kada galvojate grįžti į Lietuvą?“. Iš tiesų gyvendami Tailande jie jau viršijo visus savo planus. Juk apsisprendę pakeliauti į Aziją pradžioje jie planavo ten praleisti vos pusmetį. Bet, kaip dažnai būna, – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi: vasario 28 dieną Kupečių šeima minės gyvenimo Azijoje metines.
– Ar dar prisimenate, kodėl išvažiavote į Tailandą?
– Gyvenimas čia yra mūsų didysis planas be plano. Išvažiavimo priežasčių buvo daug – jos ir lėmė norą pagyventi ne Lietuvoje. Ne, mes nebuvome nusivylę valstybe ar gyvenimu joje, tai daugiau asmeninės priežastys.
Žinote tą jausmą: gyveni, dirbi, bet nesi laimingas? Tai gal galima taip ir pasakyti – išvykome laimės ieškoti tiesiogine to žodžio prasme. Kiti šitą posakį įvardina, kai ruošiasi važiuoti užsidirbti, bet mes tokio tikslo sau nekėlėme. Viskas rutuliojosi palengva, kol įgavo pagreitį.
– Į tokią kelionę leistis dviese – viena. Tačiau jūs iškeliavote kartu su dviem nedidukais vaikais – jūsų dvynukams buvo penkeri. Kas tapo lemiamu tašku, padėjusiu apsispręsti?
– Man visuomet labai patiko keliauti ir to teko nemažai patirti, kol... neturėjau vaikų. Aišku, jų atsiradimas mūsų nesustabdė, ir toliau keliavome, bet jau ne tokiais tempais, kaip iki tol: gimus vaikams, keliauti išsiruošdavome kartą per metus, kai iki vaikų gimimo tą darydavom kas kelis mėnesius.
Tačiau noriu pasakyti, kad keliavome rečiau ne dėl to, kad tai būtų per sunku. Pirmą kartą į kelionę išsiruošėme, kai mūsų dvynukams buvo 11 mėnesių (o jie gimė 3 mėnesiais anksčiau laiko).
Rečiau keliavome, nes keliauti keturiese mums reikėjo gerokai daugiau finansų. Vis dėlto dažnai pagalvodavau, kad norėčiau išlėkti porai savaičių ar mėnesiui į Tailandą ar Indiją, bet vaikų palikti nėra kur, o keturiems kelionės biudžetas išaugdavo labai smarkiai.
Tas noras ir jausmas, kad vis kažko trūksta, buvo labai stiprus. Žinau, kad taip gyvena daugelis: iki galo nepatenkinti savo gyvenimu, tuo, ką turi, tuo, kas yra šalia.
Aš tuomet jaučiau, kad reikia gyvenime pokyčių – namuose, darbe. Kai net remontas namuose nepadėjo – supratau, čia rimta stadija. Jaučiau, kaip namuose kaupiasi daiktai ir kaip mus tai slegia.
Investuodavome į daiktus, kurie palengvindavo buitį, bet nuo to lengviau nepasidarydavo. Darbe jaučiausi išsisėmusi, bet kadangi verslas nedidelis ir mano pačios, palikti jo kitiems buvo neįmanoma.
Darželis, darbas, namai – juoda rutina, laisvo laiko likdavo nedaug ne tik šeimai, bet ir sau, savo pomėgiams. Nenorėjau daug dirbti tam, kad kartą per porą mėnesių galėtumėme išvažiuoti pailsėti į Druskininkus ar Palangą. Norėjau rasti laiko savo vaikams, užsiimti širdžiai miela veikla.
Seniai buvau prisiekusi keliaujančių šeimų tinklaraščių gerbėja, o tuo metu į rankas vis papuldavo straipsniai apie keliaujančius ilgesnį laiką, apie žmones, kurie išdrįsdavo viską mesti ir pakeisti savo gyvenimą. Tai tapo mano idealu.
Aš tais straipsniais vis pasidalindavau su savo vyru: „Matai, kaip jiems smagu?“, „O gal ir mes kada?“. Pradėjus kalbėtis apie tai Tomo pirma reakcija buvo – „Gerai, kai išeisime į pensiją“. Po kiek laiko šis laikotarpis sumažėjo iki 5 metų, galiausiai – iki metų.
Per savo gimtadienį praėjusią vasarą aš pasikeičiau savo kompiuterio ekraną į namelį ant žydros jūros ir balto smėlio kranto. Išleidau drauges ir įdėjau skelbimą, kad parduodu verslą. Mintis į visatą buvo paleista, veiksmai pradėti daryti. Jaučiau, kaip žingsnis po žingsnio einame svajonės link.
Svajojau dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, svajojau keliauti ir tvirtai tikėjau – kad jei nori, viskas bus įmanoma. Tuo metu vyras dirbo vienoje kelionių organizavimo įmonėje, tad jam keliavimo poreikis nebuvo toks didelis, kaip man.
Apsispręsti jam buvo sunku: labai sudėtinga palikti gerą darbą, savo namus, draugus, gimines ir išvykti į... niekur. Bet mano svajonė palaipsniui tapo mūsų svajone. Rudenį Tomas išvyko į komandiruotę Indijoje ir grįžęs pasakė: „Taip, aš už!“.
– Kaip išsirinkote žemyną, šalį?
– Iškart mūsų žvilgsnis nukrypo į pietryčių Aziją, kur visuomet šilta, nebrangu, kitų vietų net nesvarstėme. Tačiau pirkdami bilietus į Balį supratome, kad jis ne visiškai atitinka mūsų poreikius ir lūkesčius, tad paskutinę minutę įsigijome bilietus į Tailandą, kuo labai džiaugiamės.
– Ar pamenate, koks buvo pirmas įspūdis atvykus? Ar judviejų nuomonė apie Tailandą ir kitas Azijos šalis pasikeitė nuo tada? Jei taip, kaip?
– Neturėjome labai didelių lūkesčių, bet viskas atrodė šiek tiek kitaip, nei galvojome, kad bus. Net sunku pasakyti kas – vis tik Tailandas turi „atviruko suformuotą įvaizdį“. Tiesa tokia, kad Tailandas – ne tik balto smėlio paplūdimiai, žydra jūra ir saulė.
Po metų gyvenimo Tailande mums vis dar patinka. Aišku, čia reikia „sabai sabai“ požiūrio ir nekelti per didelių lūkesčių – taip gyventi būtų sudėtinga.
– Papasakokite apie tai, kaip ruošėtės kelionei: nuoma, skiepai, bilietai ir t.t. Gal kažko nereikėjo daryti, o kai ko, priešingai – nepadarėte?
– Mes beveik nesiruošėme. Nusipirkome bilietus likus mėnesiui iki išskridimo. Perdavėme darbus, po truputį kraustėme daiktus iš namų, ieškojome nuomininkų – tik tiek. Aišku, kalbėjausi su kitais tautiečiais, gyvenančiais čia. Domėjausi namo nuoma, bet nenuomavome iš anksto – tas aktualu, jei atvyksti kalėdiniu laikotarpiu.
Pagrindinė klaida, kurią padarėme – pasiėmėme per daug daiktų. Dabar keliaučiau tik su keliom kuprinėm. Kita vertus, tai buvome numatę: sąmoningai ėmėme visus vaikų drabužius, nes žinojome, kad, kai grįšime, viskas bus išaugta.
– Kokiais kriterijais vadovavotės, rinkdamiesi Tailandą?
– Lemiami kriterijai buvo šie: kad būtų gerai išvystyta logistika bei patogu keliauti ne tik šalyje, bet ir aplinkinėse – norėjome šiek tiek pakeliauti. Kad būtų skanus ir įvairus maistas. Žinoma, mums buvo svarbu, kad būtų tarptautinė mokykla, darželis bei ligoninė.
Na, ir jūra – Tomas mėgo nardyti, galvojome, kad tai galėtų tapti jo laikinu darbu.
– Palikdami Lietuvą jūs tapote „bedarbiais“, t.y. palikote ankstesnes veiklas. Prisipažinsiu – drąsus poelgis.
– Dar Lietuvoje abu su Tomu pasiėmėme lapą ir susirašėme savo stipriąsias puses, norus ir ką galėtumėme daryti nuotoliniu būdu. Internetinė rinkodara ir elektroninė komercija atitiko daugumą kriterijų. Taigi, kito verslo idėja buvo aiški: mažų įmonių konsultavimas, pagalba dirbantiems su „Etsy“, „Ebay“, „Amazon“, „Google Adwords“ reklama, reklama socialiniuose tinkluose. Tą mes darome ir iki šiol.
– Tačiau Tomas Tailande dirba ne tik konsultantu. Jis tapo nardymo instruktoriumi!
– Už Tomą atsakysiu aš, nes jis dabar nardo (juokiasi Simona – aut. past.). Nardymas jam visada buvo pomėgis, tačiau nepasakyčiau, kad trokštama profesija. Bet kai galvojome, ką veikti išvykus į Aziją, šalia kitų veiklų atsidūrė ir eilutė „nardymo instruktorius“.
Be to, kaip jau minėjau, mūsų tikslas buvo užsiimti mėgstama veikla, daryti tai, kas patinka, ir iš to užsidirbti pragyvenimui. Tomas nepuolė į šią veiklą stačia galva – po truputį mokėsi, didino savo nardymo valandų skaičių, kol galiausiai subrendo ir sprendimas.
Šiuo metu pomėgis nardyti virtęs laikinu, bet mėgstamu darbu. Labai smagu, kad atvyksta labai daug lietuvių panardyti kartu.
Tomas juokauja: „Lietuvos ambasadore Krabyje, tai su kuo šį vakarą susitinkame?“
Beveik nebūna laikotarpio, kad nebūtų tautiečių pas mus.
Tomas net juokauja: „Lietuvos ambasadore Krabyje, tai su kuo šį vakarą susitinkame?“.
Ir tai tiesa: mes mielai susitinkame su visais tautiečiais, atvykusiais atostogauti, duodame patarimų, jei reikia, padėliojame kelionės maršrutą.
O aš džiaugiuosi – mūsų namuose juodos duonos pastaruoju metu nepritrūksta.
– Kaip naujoje aplinkoje pritapo jūsų vaikai? Ką jie veikia? Kaip manote, ar verta į ilgas keliones leistis su vaikais? Ką jos mažiesiems keliautojams duoda?
– Man atrodo, kad vaikams visur gerai, kur jų tėvai laimingi ir sugeba save realizuoti. Be to, vaikai kelionėse prisitaiko lengviausiai. Aš manau, kad ilgos kelionės duoda labai daug naudos visai šeimai – galėčiau vardinti labai daug teigiamų dalykų, kurie įvyko mums.
Tai ir labai didelis individualus vaiko augimas: tarkime, išmokstama nauja kalba ar net kelios kalbos, prasiplečia pasaulio dydžio suvokimas, pažinimas – vaikai mokosi ne iš vadovėlio, o iš jį supančios aplinkos.
Pavyzdžiui, kiek daug gyvūnų per šiuos metus jie pamatė, augalų, kiek vaisių išragavo – gyvenant Lietuvoje to paprasčiausiai neįmanoma padaryti.
Vaikams visur gerai, kur jų tėvai laimingi ir sugeba save realizuoti. Be to, vaikai kelionėse prisitaiko lengviausiai.
Manau, kad labai pasikeitė ir mūsų šeima, tarpusavio santykiai – buvome priversti vienas kitą pažinti iš naujo.
Darželyje mūsų vaikams nebuvo sudėtinga – jie jau išmokę anglų kalbą, be to, yra vienodo amžiaus, tad abu visuomet lanko vieną klasę – turi vienas kitą šalia.
Aišku, dabar sprendžiame dilemą, ką daryti toliau: vaikams nuo rudens Lietuvoje laikas į mokyklą, į ikimokyklinę klasę.
– Minėjai, kad Tailandą rinkotės dėl galimybės iš čia patogiai keliauti į kitas Azijos šalis. Kokias vietas aplankėte? Kas įsiminė labiausiai?
– Per metus, neskaitant kelionės į Gruziją, ir vienos nakties Osle, pagyvenome Balyje, Vietname, Tailande, aplankėme Malaiziją ir Singapūrą.
Kiekvienoje šalyje mums patiko: Balyje kultūra, Vietname maistas, Singapūras sužavėjo tvarka, bet paplūdimiai iš aplankytų vietų neabejotinai geriausi Tailande.
– Ar tiesa tai, ką skelbia keliautojų tinklaraščiai, kad dabar Azijoje gyventi tikrai pigu? Patvirtinkite arba paneikite šią „tiesą“. Kiek tarkime, išleidžiate už nuomą mėnesiui? Maistui? Kurioje srityje galima sutaupyti?
– Gyventi nelygu keliauti. Azija yra žavi tuo, kad tinka bet kokiems poreikiams, lūkesčiams ir galimybėms. Brangiausias dalykas yra lėktuvo bilietas, o norint čia, vietoje, išleisti gali ir labai minimaliai.
Mūsų vaikai lanko tarptautinį darželį – tai sudaro nemažą dalį mūsų išlaidų, bet tailandietiško stiliaus namelį galima išsinuomoti mažiau turistinėse vietose už 100 Eur per mėnesį.
Žinoma, kuo aplink daugiau turistų, kuo tavo poreikiai didesni, tuo kaina didesnė. Pastaruoju metu mes daugiausiai gaminame namuose, bet vakarienei visa šeima išleidžiam maždaug 5–7 Eur vietinio maisto restoranėliuose.
Žinoma, čia, kur mes gyvename, pilna ir vakarietiško maisto kavinių, kurios yra gerokai pigesnės. Čia labai didelis šviežių vaisių ir daržovių pasirinkimas ir viskas gerokai pigiau nei Lietuvoje.
Aišku, už vakarietiškus produktus tenka pakloti ir gerokai daugiau nei už juos mokėtumėme Lietuvoje.
– Visa tai skamba puikiai, bet, kaip suprantu, neplanuojate Tailande likti visam laikui. Tad užduosiu klausimą, kurio jūs tikriausiai sulaukiate dažnai: kada planuojate grįžti į Lietuvą?
– Mes labai daug ir toli neplanuojame, bet žinome, kad mūsų ateitis Lietuvoje. Pagyvensime, pakeliausime ir grįšime. Būna, kad ir dabar Tėvynės, draugų ilgesys užgraužia, bet atveža kas nors juodos duonos, pabendraujame lietuviškai, „paskaipiname“ su draugais ir, žiūrėk, vėl viskas gerai.
Mūsų vaikai mokyklai jau pasiruošę – tiek skaityti, tiek rašyti seniai išmokę.
Man svarbesni kiti dalykai – kaip išauginti juos, nepraradusius kūrybiškumo, žingeidumo, kaip padaryti, kad jie daugiau samprotautų, svarstytų ir mąstytų, ieškotų sprendimų, mokytųsi derėtis, būtų drąsūs, savimi pasitikintys.
Man svarbesni kiti dalykai – kaip išauginti juos, nepraradusius kūrybiškumo, žingeidumo, kaip padaryti, kad jie daugiau samprotautų, svarstytų ir mąstytų, ieškotų sprendimų, mokytųsi derėtis, būtų drąsūs, savimi pasitikintys.
Manau, kad paruošiamojoje klasėje į tai nelabai kas kreipia dėmesį. Dėl žinių nei kiek nesijaudinu – už tikrą patirtį joks vadovėlis nėra vertingesnis. O ir tuos vaikus reikia kitaip mokyti – žinių kalimas ir mokymasis mintinai jau yra atgyvenę dalykai...
Dar ir dėl to labai sudėtinga mums nuspręsti, ką toliau daryti su mokykla. Ieškome mokyklos, atitinkančius mūsų kriterijus, deja, tokių nelabai daug yra, ypač Lietuvoje...
– Jūsų mintys gali įkvėpti keliauti kitas šeimas. Ką patartumėte tiems, kuriems iki „viskas, keliaujame“ liko tik vienas žingsnis?
– Mes esame pasaulio piliečiai, tad mūsų namai yra ten, kur esame mes visi kartu, o ne tam tikroje geografinėje vietovėje.
Mūsų palinkėjimas visiems: jei svajojate, pradėkite tikėti tuo, kad tai įmanoma, o tuomet – pradėkite imtis veiksmų, kad tai išsipildytų. Tai paprasta, tereikia šių trijų dalykų!
Simona yra aktyvi socialinio tinklo „Facebook“ grupės „Tailandas savarankiškai“ narė. Šioje grupėje lietuviai, susiruošę į Aziją, ieško aktualios informacijos ir patarimų. Pasak Simonos, svarbiausi dalykai, ką reikia žinoti, prieš vykstant į Tailandą yra šie:
1. Viza – atkreipkite dėmesį, kuriam laikui atvykstate ir kokia viza jums yra reikalinga.
2. Tailandas tinkamas tiek pasyviam poilsiui prie jūros, tiek aktyviam.
3. Tailandas toks didelis, kad įmanoma išvengti lietingo sezono, todėl tinkamas keliauti visus metus.
4. Norint daugiau pakeliauti po Tailandą ir jį pažinti, reikia čia pabūti bent mėnesį. Atminkite, kuo ilgiau vienoje vietoje būnate, tuo išlaidos mažesnės.
5. Tai pati geriausia kryptis pradėti kaupti savo tolimų kelionių bagažą.
6. Tai yra patogiausia vieta pradėti ilgą kelionę po Aziją dėl patogaus susisiekimo su kitomis šalimis.
7. Tailandas tiks tiek taupiems keliautojams, tiek ieškantiems prabangos.
8. Kai kalbame apie „batus“, turime omenyje ne avalynę, bet šimtus ar tūkstančius pinigų – taip vadinasi Tailando valiuta.
Apie gyvenimą Azijoje, aplankytas vietas, patirtis bei kasdienybę svetur Simona ir Tomas rašo ir socialiniame tinkle „Facebook“.
