Tarkime, sielos sanatorijai tolimoje anapusybėje net krikščioniškam rojui jis idealiai tiktų. Vis dėlto linkiu čia kiekvienam atsidurti dar šiame gyvenime, nespėjus iškeliauti į kitas dimensijas, kol pragaras jūsų nepasiglemžė.
Tyro grožio laikas
Šis vandens telkinys, apsodintas raudonaisiais lotosais, patenka į dabar madingus keisčiausių, ypatingiausių, įdomiausių ežerų dešimtukus. Tiesa, savo grožį iš tūkstančių žiedų jis atskleidžia ne iškart. Tai gundo dar labiau.
Nuostaba maždaug tokia, kaip pirmą kartą išvydus tirštą mėlynų žibučių jūrą, kai tau buvo kokie ketveri.
Kukli Nong Harn Kumphawapi pakrantė, kurioje švartuojasi kelios motorinės valtys, neišduoda, kas bus toliau. Artėjant prie esmės, valtininkas, kuris primygtinai liepė užsivilkti gelbėjimosi liemenes, ir su kuriu nepasiginčysi, greitį lėtina. Galiausiai sustojame ir panyrame.
Ne į vandenį, o į nekasdienę ir todėl ilgai negalinčią trukti būseną. Nuostaba maždaug tokia, kaip pirmą kartą išvydus tirštą mėlynų žibučių jūrą, kai tau buvo kokie ketveri.
Raudonųjų lotosų ežeras – ir gamtos estetų, ir ornitologų prabanga. Puiki vieta stebėti sparnuočių gyvenimą. Mums kelią atsargiai skinantis tarp rožinės spalvos žiedų, įšilusį orą raižė baltieji garniai.
Malonino ne tik tas švelnus vaizdas, bet ir ramybės, jaukumo pojūtis. Ne veltui lotosas budizme siejamas su proto grynumu, išmintimi ir nušvitimu. Konkrečiai raudonasis – su meile ir atjauta, o rožinės spalvos yra arčiausiai Budos istorijos ir legendų. Lotosas auga purve. Budizmas primena, kad gyvenime taurūs, gražūs dakykai atsiranda ir iš kančios.
Irstantis valtele nušvitimo pasiekti nepavyks – nesvajokime, kad tai būtų lengva! Bet tyras ir trapus grožis pro sielos prieigas bent fragmentiškai praslenka. Svarbiausia – pataikyti į tinkamą laiką.
Ne visus metus ir ne visą dieną ežeras pražysta tais žiedais. Lotosai čia žydi tik tris keturis mėnesius – nuo lapkričio iki vasario (imtinai). Beje, į sausąjį ir vėsųjį metą, kada lauke dieną įkaista tik iki 30 laipsnių, sausio mėnesį įsiterpia raudoniesiems lotosams skirtas festivalis.
Ypač svarbu žinoti, kad ryškūs gėlių žiedai būna prasiskleidę tik nuo 6 iki maždaug 11 val., vėliausiai – vidurdienio. Tad išvykos pradžia turi būti ankstyvas rytas.
Žiedų daugiau nei turistų
Laiko ribos iš dalies yra atsakymas, kodėl ypatingasis ežeras staigiai nepavirto kurksinčių ir kvaksinčių turistų prūdu. Priežasčių yra ir kitų. Tik prieš tai verta paminėti, kad šiaurės Tailando kraštai užčiuopia buvusią reikšmingą Lan Na, „Milijono ryžių karalystę“.
Toji šalies pusė įtraukia laukine gamta ir rafinuotomis šventyklomis, kuriomis dosniausios Čiangmai apylinkės. Tose srityse, tiksliau, aplink Čiangrai, gausiai auginama kava.
Be to, šalies šiaurėje eina tiesūs keliai į narkotikų kontrabanda ir trijų valstybių – Tailando, Laoso bei Mianmaro – susitikimu garsėjantį „auksinį trikampį“. Ribos, pakraščiai juk visada turi nuodėmių ir paslapties.
Nepaisant šių įdomybių, net savarankiškus turistus labiau vilioja pietinė Tailando dalis su Andamanų jūra ir nerūpestingomis salomis. Šiaurinėje pusėje malasi mažiau keliautojų.
Tajų pastangos dėl turizmo verslo čia irgi žymiai vangesnės. Štai Raudonųjų lotosų jūros krantas iki smulkmenų dar nesukomercintas. Jame jau rausiamos duobės tvenkiniams, kuriuose irgi plūduriuos žiedai, tačiau kol kas smėlėti plotai dar nėra visaip išnaudoti prekybai suvenyrais ir kvailoms pramogoms.
O vienintelėje tos pakrantės valgykloje maisto porcijos – kiniško dydžio, tiksliau, skirtos daugiau nei vienam asmeniniui. Taigi, yra didelės palyginti su tais pačiais patiekalais Bankoke. Tai taip pat liudija, kad ežere dabar nuostabių gėlių auga žymiai daugiau, nei aplink jį malasi išalkusių užsieniečių.
Iš tikrųjų tuo metu, kai ten lankėmės, matėme tik porą valčių, užpildytų atvykėlių iš Rytų Azijos.
Jei Raudonųjų lotosų jūra būtų taip smarkiai išreklamuota, taip paprastai pasiekiama ir taip dažnai įtraukiama į kelionių organizatorių maršrutus, kaip, tarkim, romantiškas Vakarų ežeras Kinijos Hangdžou mieste, vienas iš kilmingųjų Indijos miesto Udaipuro ežerų ar Trakai, tai joje turistų prigrūsti laivai liestųsi šonais ir, kas ten žino, gal net kamščiai susidarytų braunantis link fotogeniškų žiedų.
Gali būti, kad neprabėgs nė dešimt metų, ir tai taps tikrove. Jei dar arčiau pritrauktume šiaurės Tailando žemėlapį, tai išvystume, kad Raudonųjų lotosų ežeras tyvuliuoja vos pastebimas prie kažkokių kaimų, apie 50 kilometrų nuo kažkokio, tiksliau, tiesiog jokio miesto – Udontanio. Žymiausias jo objektas – šiuolaikinis prekybos centras.
Vienintelis patogumas Udontanyje retiems keliautojams ar perėjūnams – kad autobusų stotis yra ne kažkur pakrašty, o pačiame centre. Todėl išlipus nereikia samdyti jokių tuktukų ar klajoti – praeinate gatvele ir išlendate prie prekybos centro ir viešbučio.
Turistinių objektų, dėl kurių specialiai vertėtų belstis iš vieno regiono galo į kitą, Udontanyje nėra. Na, nebent apie 40 km nuo miesto nutolusi Bančiango archeologinė radimvietė.
Autobusas gali ir nepasirodyti
Raudonųjų lotosų ežerą nuo egzotinių įspūdžių ištroškusio pasaulio skiria ir palyginti prastas susisiekimas. Šia kryptimi iš Udontanio autobusai keliauja kas valandą nuo 7 val. Stotelė, kurioje reikia išlipti, mieguista, todėl nenorinčiam jos praleisti užsieniečiui vertėtų visažinei bilietų konduktorei pabaksnoti į „Red Lotus Sea“ skrajutę, kad ji primintų vairuotojui ten sustoti.
Toliau teks ieškoti tuktukų. Visur Tailande jie patys kimba ir prašosi, o čia gali prisieiti netgi luktelėti, kol vietiniai vairuotoją iškvies ar koks nors pats teiksis pasirodyti.
Su bendrakeleive patyrėme, kad atgal į Udontanį grįžti dar sudėtingiau, o avantiūrų ir nenuspėjamų posūkių kelionės eigoje bijantiems keliautojams reikėtų iš anksto pasirūpinti ekskursija per vietinę turizmo agentūrą.
Nors, tiesą sakant, siūlomų ekskursijų ten nedaug.
Iš tikrųjų maloniai nustebino, kad išlipusių iš valčių mūsų negaudė jokie vežėjai. Kai žmonių paklausėme, kaip iš čia nukakti iki autobuso, šie tik pagūžčiojo pečiais. Bet ir neliko abejingi.
Vienas aktyvistas, įsijautęs į seniūno vaidmenį, stvėrė garsiakalbį ir būreliui aplink šmirinėjusių kaimiečių reikšmingai pranešė, kad va, šias dvi žavias „faranges“ reikia pavežėti: kas norite užsidirbti?
Netrukus entuziastingas senukas rankos mostu mums leido suprasti: ramiai, reikalas išspręstas, tik truputį palaukite. Po dešimties minučių smėlėtu keliu link mūsų jau atidulkėjo mašina. Jaunas vyras už sutartą, nė kiek neišgąsdinusį mokestį mus pristatė iki autobusų stotelės, nuo kurios turėtume parsigauti atgal į savo miestą.
Tiesa, jokia transporto priemonė nurodytu internete ir vietinių rekomenduotu laiku taip ir nepasirodė. Kad be reikalo nešustume pakelėje, nusprendėme laiką taupyti ir į miestą grįžti autostopu.
Vienas aktyvistas, įsijautęs į seniūno vaidmenį, stvėrė garsiakalbį ir būreliui aplink šmirinėjusių kaimiečių reikšmingai pranešė, kad va, šias dvi žavias „faranges“ reikia pavežėti: kas norite užsidirbti?
Ištiesiau ranką, ir po kelių minučių sėdėjome vilkike tarp dviejų linksmuolių.
Po pusvalandžio jau buvome Udontanyje, nė kiek neprimenančiame tos kūrinijos, prie kurios teko tą rytą prisiliesti.
Nei miesto prakaitas, nei bespalvės dulkės, nei degalų smarvė neužtamsino prašmatnių įspūdžių apie budų ir karalių per kartas globojamą, saulės auksinamą ir lotosų išpuoštą Tailandą. Iš ten toliau kelias vedė į Laosą.
