Taip, gramatika gal ir nėra sudėtinga, nes čia nėra giminių, laikų ir linksnių, kuriuos sunkiai įvaldo besimokantys lietuvių kalbos. Čia labai svarbus dalykas yra tonai (paprasčiau sakant – kirčiai) ir, panaudojus blogą toną, niekas nesupras net puikiai išmoktų žodžių.
Tai pirma mano bandyta išmokti kalba, gimusi kitoje pasaulio pusėje ir besinaudojanti visai kita nei vakarietiška sistema. Sėkmingai įveikiau pirmąjį semestrą, todėl noriu pasidalinti po mokslo likusiais įspūdžiais ir kilusiais sunkumais.
Užsirašyti į mokyklą ne taip paprasta
Pradžioje kinų kalbos bandžiau išmokti „Duolingo“ programėlės pagalba. Tačiau nusivyliau ja, nes manęs ir toliau niekas nesuprato, nepaisant to, kad programa nuolat sveikino darant pažangą, Tada neapsikenčiau ir nusprendžiau eiti į gyvus kinų kalbos kursus.
Jie vedžioja mane iš vieno skyriaus į kitą, kol randa mokantį angliškai.
Internete susiradau tris rimtas kinų kalbos mokyklas, iš kurių turėjau išsirinkti tą laimingąją. Viena iškart atkrito, nes buvo kitame mieste, kita – nes būtų reikėję kasdien sugaišti dvi valandas laiko pirmyn ir atgal važiuojant metro. O štai trečia lyg pagal užsakymą, tik už 25 min. kelio pėsčiomis.
Užpildžiau stojimo į mokyklą prašymą ir gavau laišką atgal – dar reikės jūsų nuotraukos, paso kopijos ir medicininės pažymos (spauskite čia). O paspaudusi, randu informaciją, kad reikia plaučių rentgeno nuotraukos ir įrodymo, kad turiu antikūnus tymams bei raudonukei.
Vėl rašiau laišką į mokyklą – ar tikrai privaloma? Niekas man neatsako, todėl turiu nueiti gyvai (telefonu angliškai Taivane žmonės nekalba – arba padeda ragelį, arba liepia parašyti laišką).
Kalbų mokykloje mane pasitinka švelniai besišypsanti Mergelės Marijos skulptūra, nes įstaiga, pasirodo, katalikiška. O darbuotojai jau ne tokie mielaširdingi. Jie vedžioja mane iš vieno skyriaus į kitą, kol randa mokantį angliškai. Tik jokios naudos. „Tokios taisyklės, – sako darbuotoja. – Visiems reikia pateikti tas pažymas.“
Vaikštant svarbu nepamiršti pasikrauti telefoną
Vietoje palengvinimo – gaunu tik patarimą, kad tokias pažymas išduodanti ligoninė yra visai netoli. Pagal mano telefono parodymus – už 3 km, bet manęs taip lengvai neišgąsdinsi.
Atšutinu aš į tą ligoninę, užeinu, ten kažkokia registratūra ar informacija ir, kai jau randu mokantį angliškai, tai sužinau, kad reikia ateiti nuo 14 val. į dar kitą skyrių ir ten tokias sveikatos pažymas išduoda. Eidama pamatau, kad namuose nepasikroviau telefono, taigi jis labai neatsakingai dabar ima ir išsikrauna. Atsirado dar viena problema – dabar nei kelio pasižiūrėsiu, nei išversiu.
Nudžiungu, kad ligoninėje pilna ir kitokias paslaugas teikiančių įstaigų. Ten net paštas ir „Starbucks“ yra! Galvojau, kad kadangi pastarasis yra JAV prekės ženklas, ten nemokančių angliškai turbūt nepriima, todėl tiesiu taikymu šaunu ten pasitarti dėl telefono pakrovimo.
Man prabilus angliškai, visi darbuotojai pasimetė, išrinko gudriausią, kuris pralemeno, kad eičiau į kitą ligoninės pusę ten paklausti. Nuėjau į kitą pusę, parduotuvę „7–11“, jie nurodė eiti tiesiog į registratūrą. Čia pagaliau sužinojau, kad ligoninė labai pažangi ir turi net aparatą, kur įmetus 20 naujųjų Taivano dolerių (apie 58 euro centus) telefoną krauna. Telefonas kraunasi, o aš tvarkau kitus reikalus.
Kinų kalbos gali mokytis tik sveiki žmonės
Labai geras dalykas, kad čia pilna savanorių, kurie visiems interesantams padeda rasti reikiamus langelius ar užpildyti formas. Viena bėdelė – beveik niekas nemoka angliškai. Pagaliau randu vieną dėdę savanorį, kuris manęs irgi nesupranta, bet sako, kad, jei kalbėsiu laaaabaai lėtai, tai supras. Veikia!
Paskutinė žinia mane vėl pritrenkė.
Užpildo jis už mane kinišką tapimo pacientu formą, o langelio darbuotoja dar informuoja, kad būtina ir nuotrauka. Gerai, kad ligoninė turi net nuotraukas darančią kabiną! Pagalbininkas mane nuveda į kabiną ir staiga pabėga. Aš atsiduriu kabinoje, pritaikytoje mažiems Taivano žmonėms. Ekrane, kur turi būti veidas, matosi tik mano kaklas...
Išlendu pro užuolaidas atgal ieškodama patarimo, bet – gaudyk vėją laukuose. Savanorio nėra, yra tik apsaugos darbuotojas, kuris bando man padėti spaudydamas visus mygtukus, bet, atrodo, pats nelabai ką supranta.
Persikreipiu, susikūprinu ir bandau įtaikyti veidą į ekraną. Nesuprantu, kur žiūrėti, todėl ir gaunuosi tokia – kreiva ir išpūtusi akis. Pamąstau, kad ne į pažinčių svetainę dėsiu, tai tiks ir taip.
Apsaugos darbuotojas nuveda mane prie kito langelio, kur dabar darbuotoja sako: „Oi, nuotraukos tai nereikia, reikėtų, jei mokytoja norėtumėte būti, o tiems, kas nori mokytis, nereikia...“ Nors išmečiau 6 eurus į balą, bet svarbu, kad mane užregistruoja ir siunčia pas gydytoją.
Ten perrengė, padarė rentgeną, „atrengė atgal“, paėmė kraują. Už viską sumokėjau 43 eurus, kas, manau, nėra baisiai daug. Bet paskutinė žinia mane vėl pritrenkė: „Atsakymus gausite registruotu laišku po 15 darbo dienų“. Ką? O elektroniniu paštu negalima? „Ne, mes taip nedarom“, – pokalbį baigė gydytoja. Lietuvoje tokie procesai tikrai greičiau vyksta.
Pirma studijų savaitė – vienas juokas
Pasisekė, kad tyrimus padarė ir laiškas atėjo greičiau nei buvo žadėję ligoninėje. Kitaip būtų tekę dar kelis mėnesius laukti iki naujo semestro. O dabar pažymėjimą gavau ir esu kinų kalbos studentė Wenzao Ursuline kalbų universitete.
Studijų pradžia nuteikė optimistiškai. Visi gavome lapus su savo kiniškais vardais, šalių pavadinimais kinų kalba ir kelias pamokas praleidome vienas kitam kartodami pirmuosius sakinius: „Laba diena, iš kur tu? Aš iš Lietuvos“ (Belgijos, JAV, Filipinų, Tailando, Vietnamo, Japonijos – tokių įdomių grupiokų sutikau savo pamokose). Kadangi tokias paprastas frazes buvau jau išmokusi „Duolingo“ programoje, jaučiausi gana tvirtai.
Daug laiko praleidome bandydami perprasti ir gerai ištarti žodžius naudodami keturis kinų kalbos tonus. Čia jau buvo sunkiau. Tarimas visais tonais man skambėjo daugmaž vienodai, todėl nei pati gebėjau žodžius ištarti skirtingai, nei išgirsdavau teisingą toną, kai žodžius ištardavo mokytoja. Bet ji nuramino, kad viskas ateina tinkamu laiku, todėl galvojau, kad daug klausydama ir aš tonus išmoksiu.
Dažni testai studentus verčia geriau mokytis
Pirmasis testas mane nudžiugino puikiais rezultatais, o tada jau prasidėjo rimtieji mokslai. Daug medžiagos, daug žodžių, kas savaitę (ar net du kartus per savaitę) rašomi testai. Su klasės draugu amerikiečiu dar pasiguodėme vienas kitam, kad antrą savaitę mokslai taip pagreitėjo, kad abu jaučiamės kažką praleidę. Po to amerikietis mokslus metė ir aš jau nebeturėjau su kuo studijų vargais pasidalinti.
Kartais paskaitose tiesiog skriedavome per temas, knygos puslapius ir gaudavome taip daug žodžių, kad aš nespėdavau suprasti, apie ką mes šnekame. Kai dėstytoja paklausė: „Kada savaitgalį tu keliesi?“ Aš pagalvojau, kad klausimas yra: „Kada tavo gimtadienis?“, todėl ir atsakiau, kad „10.27“. Po to, kai mokytoja stebėjosi, kaip aš taip tiksliai žinau, bet niekas nesijuokė, nusiraminau, kad mano klasiokai irgi nedaug tų klausimų supranta.
Mokėmės ne tik kinų kalbos, bet ir kitokio požiūrio
Daug kartų susidūriau su kultūriniais skirtumais ir net vertimo subtilybėmis. Pavyzdžiui, juoda arbata kiniškai visai ne juoda, o raudona („hong cha“). Kai aš nusistebėjau, kodėl jie ją taip vadina, mokytoja surado man „tikros“ arbatos spalvų gamą ir bandė įrodyti, kad arbata yra visai ne juoda ar ruda, o su šiek tiek raudono atspalvio.
Gal ir taip, jei iš tinkamo kampo, gerame apšvietime, švariame baltame puodelyje vertinsi. Tada iškart kilo klausimas, kaip kinai vadina raudoną arbatą? Mokytoja tokios nežinojo, internete teko ieškoti arbatos dėžučių su užrašu „Roibos“. „Čia ne arbata, – pataisė mane mokytoja. – Čia toks gėlių gėrimas.“
Taip pat kinai neturi skaičiaus milijonas. Didžiausias naudojamas skaičius – 10 tūkstančių. Todėl milijonas pas juos yra 100 po 10 tūkstančių. Kaip privargau, kai vienoje pamokoje reikėjo vietinių butų kainas garsiai perskaityti.
Be to, jie į kinų kalbą išsiverčia tarptautinių firmų pavadinimus. Todėl „Apple“ čia yra „Píngguǒ“, „McDonalds“ – „Màidāngláo“, o „Burger King“ – „Hànbǎowáng“. Anglų kalba turi tik artikelius „a“ ir „the“, o čia kiekvienai daiktų rūšiai atskiras. Vienas – baldams, kitas – gėlėms, trečias – knygoms ir t. t. Mane ramino tik tai, kad kartais patys taivaniečiai ne visus juos atsimena ir dažnai vartoja populiariausią „ge“.
Net ir po kursų susišnekėti netapo lengviau
Pagaliau sulaukiau semestro pabaigos ir pasidžiaugiau gana sėkmingais rezultatais. Išvargau 83 procentus. Užtai dabar galiu gal ir ne visai teisingai, bet vietinėms draugėms rašyti žinutes kiniškai. Tiesa, ką jos atrašo ne visada suprantu, bet tada pagelbsti „Google“ vertėjas.
Atsilaisvinusi nuo kinų pamokų, po ilgo laiko nuėjau į kaligrafijos pamoką kinų kalbos pasipraktikuoti. Bet taip nusivyliau, nes niekas manęs nesuprato. Sakiau „zuó tiān wō mǎi fènglí“, t. y. „vakar pirkau ananasą“, o jie tik klapsi akimis, karpo ausimis ir juokiasi.
Aš irgi juokiuosi, ypač po to, kai vietiniai sako: „Nesuprantu, kaip tu čia kalbi – kiniškai ar angliškai“. Paskui pradedu bandyti sakyti po žodį skirtingais tonais, kol kas nors pagaliau susipranta ir tada iš karto visiems pasidaro aišku. Žodžiu, kol kas mąstau, kad, jei kinas nežino, kokia tema kalbama, susikalbėti su juo žmogui iš Vakarų praktiškai neįmanoma...
Parduotuvėse ar turguje galiu suprasti kainas, o kirpykloje susitarti dėl vizito laiko.
Bet, kai tema žinoma, Taivane jaučiuosi daug patogiau. Parduotuvėse ar turguje galiu suprasti kainas, o kirpykloje susitarti dėl vizito laiko. Tik dabar, vos man ištarus kelis žodžius kiniškai, vietiniai padaro prielaidą, kad viską suprantu ir užverčia mane nebesuprantamais sakiniais. Pasakau kiniškai „Wǒ bù zhīdào“ („aš nežinau“) ir kartu juokiamės iš nesupratimo.
