Nuo anglių prie žibintų
Šifeno miestelis pradėjo formuotis 1918 m., kai kasybos kompanija anglies transportavimui pradėjo čia statyti geležinkelio stotį. Vėliau, anglies poreikiui iš šios kasyklos mažėjant, buvo nuspręsta ją uždaryti. Tačiau aplink jau susikūręs miestelis, o netoliese daugybė gražios gamtos objektų. Todėl rasta išeitis vietą pritaikyti turizmui, taip išsaugant stotį ir čia gyvenančių žmonių darbo vietas.
Mes irgi atvykome čia paprastu traukiniu, stebėdami aplink susėdusius pakeleivius net iš žemyninės Kinijos ar Japonijos ir vaizdus pro traukinio langą.
Turistinės ambicijos pasirodė esančios realistiškos ir keleivių skaičius kiekvienais metais didėja. Pernai į šią stotį traukiniu atvyko apie 400 tūkst. lankytojų. Į stotį atvykome pilnu traukiniu, bet išlipę buvome dar labiau pritrenkti, nes aplink bėgius radome visą čia jau anksčiau atvykusių žmonių knibždėlyną.
Kadangi mes norėjome pamatyti didžiausią ir gražiausiu laikomą Taivano krioklį, patraukėme jo kryptimi. Bet dauguma žmonių niekur nėjo. Aplink stotį buvo daugiausiai valgymo ir prekybos vietų. Daug daugiau negu prie jau minėto krioklio. Ir tik eidama aš susipratau, kodėl.
Kaip turizmas išgelbėjo miestą
Taigi vietinių žmonių pastangomis stotis ir geležinkelio linija buvo ne uždaryti, o pritaikyti naujoms reikmėms. Visa geležinkelio atšaka dabar suformuota kaip pažintinis maršrutas ir turi 7 stoteles, per kurias nukeliauti užtrunka 40 min. Aplink stotį išliko daug senų gatvių ir net kabantis tiltas per upę, bet ne tai pritraukia daugiausiai keliautojų dėmesio.
Per keletą pastarųjų metų privaloma atrakcija čia tapo popierinių žibintų leidimas. Aš žinojau šią pramogą, pasižymėjau mūsų kelionės plane ir ruošiausi paleisti savo žibintą. Susimąstyti privertė viena vietinė draugė, kuri pabrėžė, kad tokių žibintų leidimas gražus tik akimirką, o po jos turistai išvyksta palikdami vietiniams žmonėms ir gamtai daug šiukšlių.
Pamačiusi, kokiais kiekiais minėti žibintai čia leidžiami, nusprendžiau, kad man užteks tik pasižiūrėti. Be to, tos fotosesijos su žibintais rankose užtrukdavo ir priversdavo visus laukti, o stoviniuoti eilėse dėl akimirkos smagumo neturėjau nei laiko, nei noro.
Sugalvotas karui, dabar naudojamas svajonėms
Paprotys leisti popierinius žibintus Kinijoje atsirado Trijų karalysčių laikotarpiu (III a.). Kinų strategas Zhuge Kongming sugalvojo tokį būdą, tinkamą karinei informacijai perduoti. Vėliau jų naudojimas persikėlė į Taivaną, nes saloje žibintai buvo naudingi perduodant įspėjamuosius signalus kalnuotose vietovėse. Po to informacijos perdavimui buvo sugalvota patogesnių ir greitesnių būdų, o žibintai liko grožio ir svajonių sekcijoje.
Saloje žibintai buvo naudingi perduodant įspėjamuosius signalus kalnuotose vietovėse.
Prie stoties vyko aktyvi prekyba dar neišskleistais žibintais. Vienspalvis žibintas kainavo apie 200 Naujųjų Taivano dolerių (apie 5,7 Eur), 8 spalvų 350 NTD (apie 10 Eur).
Pasirodo, kad kiekviena spalva turi skirtingą prasmę. Raudona simbolizuoja sveikatos ir taikos troškimą, geltona – pinigų bei turto, mėlyna skirta karjerai ar paaukštinimui, oranžinė – meilei ir santuokai ir kt. Kadangi raudona kinų kultūroje ir šiaip laikoma laimingiausia ir šventiškiausia spalva, pastebėjau, kad daugiausiai žmonių leido raudonus žibintus.
Žibintų skrydžiai ilgai netrunka
Nuo senų laikų žmonės pastebėjo, kad tokie žibintai aukštai pakyla (gali pasiekti apie 300 m aukštį). Taip jie „gali pasiekti dievus ir perduoti žmonių norus“. Jei dievams dar neaiški pasirinkta spalva, žmonės žibintus aprašinėja savo troškimais – kad būtų tikrai tvarkinga ir nedviprasmiška.
Kas mėnesį šioje stotyje paleidžiama apie 30 tūkst. žibintų, o žmonės nuseka juos žvilgsniu, dar kartą nufotografuoja ir ramūs eina sau netoliese parduodamų keptų dešrelių valgyti. Noras užrašytas, išsiųstas ir dabar tikrai išsipildys.
Bet žibintai amžino variklio neturi. Internete pavyko rasti informaciją, kad jie skrenda tik apie pusę valandos. Čia dažniausiai juos į orą kelia po žibintu pririšti degantys netikri pinigai (kad dievai būtų labiau motyvuoti norus pildyti). Energijos šaltiniui sudegus, žibintas nusileidžia žemyn. Bet gali užkliūti už medžio ar elektros stulpo ir liepsnoti ten, kol užges.
Nuo vėjo priklauso, ar žibintas nusileis arčiau, ar toliau. Aplink geležinkelio bėgius, kur žibintai leidžiami, viskas atrodo gražiai, žibintai dingsta kažkur tolumoje, bet, pasivaikščioję aplink, pamatėme, kokius negražius padarinius po savęs tie žibintai palieka.
Graži išorė ir šiukšlinos apylinkės
Ilgiau pabuvus stoties apylinkėse, akis ėmė traukti daug spalvoto popieriaus dėmių. Tai jau nukritę žibintai, kurie po skrydžio ir kritimo, deja, nebeatrodo taip gražiai. Teko stebėti ir atliekas renkančius žmones.
Tokie žmonės paprastai surenka tik prie žibintų pritaisytus medinius lankus.
Atrodo, kad miestelis turi specialią žibintų paieška užsiimančių žmonių grupę. Bet tokie žmonės paprastai surenka tik prie žibintų pritaisytus medinius lankus, nes juos galima perpanaudoti naujiems žibintams. Po to atkeliauja ir tie, kurie surenka suplyšusį popierių. Bet tik jei žibinto nukritimo vieta aiški ir prieinama. Ant pastatų, medžių, prie vandens nukritę žibintai paprastai lieka tose vietose laukti natūralaus suirimo.
Prekyboje matėme ir „eco-friendly“ žibintus, kurie, kaip teigiama, pagaminti iš presuotos antrinių žaliavų masės. Nežinau, ar galima tuo tikėti, be to, iš bet ko pagamintos šiukšlės besimėtančios pievose, gamtos nepuošia. Be to, ekologiški žibintai ir kainuoja kur kas brangiau už įprastus, kas sulaiko žmones nuo gamtai naudingesnių išlaidų.
Taip pat žibintas gali užgesti ne danguje, o degdamas nukristi ant medžio ar pastato ir sukelti gaisrą. Šias galimybes apmąstę, savo svajonių į dangų neleidome, tik stebėjome tuos, kuriems gamtosauga ar galimi pavojai dar nerūpi.
