Čia bulves parduoda vienetais
Turėdami vaikų daug jėgų paskyrėme geros parduotuvės paieškoms. Reikėjo tokios, kurioje būtų daugiau „vakarietiškų“ produktų, nes mūsų bambliai nelabai mėgsta išbandyti maistines naujoves. Einu apsipirkti apsiginklavusi telefonu su „Google Lens“ vertimo programa. Tada po vieną daiktą išsiiminėju iš lentynų ir žiūriu, ką gi čia radau.
Kartais parduotuvėje dingsta internetas ir tada vertimo programėlė neveikia. Tuomet galiu pirkti tik daiktus su angliškais pavadinimais arba su aiškiais paveikslėliais. Bet irgi ne visada pataikau.
Norėjau ryžių, todėl nusipirkau pakelį su ryžiais, kur buvo pavaizduoti ryžiai prie kažkokios mėsos. Pamaniau, čia kad kaip Lietuvoje – serviravimo pavyzdys. Pasirodo, ne, ryžių pakelyje nebuvo, buvo tik du pakeliai mėsos troškinio. Ryžių reikėjo ieškoti atskirai.
Didesnėje „įprasto“ maisto parduotuvėje radau ir cukraus, ir miltų, ir net kečupo vaikų maistui paskaninti. Apsidžiaugiau parduotuvėje pamačiusi bulves. Aišku, pasirodė keista, kad jų buvo taip mažai padėta, bet pagalvojau – gal visas jau išpirko, todėl mums liko tik griebti tai, kas liko.
Pardavėja visai neapsidžiaugė mano maišu ir pradėjo jį visaip vartyti rankose.
Viską susikroviau į maišą ir nuskubėjau prie kasos. O ten pardavėja visai neapsidžiaugė mano maišu ir pradėjo jį visaip vartyti rankose bulves skaičiuodama. Pasirodo, nurodyta kaina buvo ne už kilogramą, o už vieną vienetą. Sumokėjau mūsų pinigais apie 8 eurus – viena bulvė kainavo apie 50 euro centų. Tai buvo brangiausios gyvenime valgytos bulvės.
Turguje galima sutaupyti, bet ne visada aišku, ką perki
Vaisius, daržoves ir žalią mėsą įprasta pirkti turguose, kurių čia aplinkui yra net trys. Rytiniame (dirbančiame nuo 6 iki 12 val.) apsiperka namų šeimininkės maisto ruošai šeimos pietums ar vakarienėms, popietiniame (veikiančiame nuo 14.30 iki 19.30 ar net iki 21 val.) – ilgiau pamiegoti mėgstančios namų šeimininkės arba po darbo grįžtantys žmonės, o naktiniame turguje (kuris veikia nuo 17–18 val. bent iki vidurnakčio ar ir per visą naktį) perkamas jau pagamintas maistas, kurį galima suvalgyti vaikštant po turgų ir pramogaujant.
Kol kas turgumi džiaugiamės tik pirkdami vaisius (mangus, logano vaisius, kivius), kurie čia pigesni nei parduotuvėse. Mačiau ir pigesnių bulvių, todėl kitam bulviniam patiekalui galėsime apsipirkti ekonomiškiau. Be to, dažnai perkame ir vietoje kepamą mėsą ar bandeles. Visur išdėliotų vištų su juodomis kojomis, arba tik vištų kojų kol kas pirkti nedrįstu.
Dar vienas turgaus trūkumas – kartais matau tik išdėliotus daiktus su kainomis ir būna sunku suprasti, kas tai. Prie daikto nei pavadinimas, nei paskirtis neužrašyta, prekeiviai nemoka angliškai, o aš – kiniškai. Taigi tenka tik pagestikuliuoti ir nieko nesupratus eiti šalin.
Vaikams nepatiko burbulinės arbatos
Vaikus įkalbėjome čia važiuoti kalbomis apie jų mėgstamą burbulinę arbatą, kurios kilmės šalis ir yra Taivanas. Taivano emigrantai XX a. pabaigoje ją atgabeno į Jungtines Amerikos Valstijas, o iš ten ji jau išplito po visą pasaulį. Net Vilniuje naudojamas burbulinių arbatų parduotuvės vardas yra „Formosa“, tai XVI a. Europos jūreivių Taivano salai duotas pavadinimas, reiškiantis „Gražioji sala“.
Deja, dabar vaikai kiek nusivylę, nes gatvėje daug kur parduodama burbulinė arbata visai ne tokia kaip Lietuvoje. Čia populiari tiesiog stipri ir saldi juoda arbata su pienu ir tapiokos (kasavos šaknies krakmolo) burbuliukais, su ledu ar be ledo. Ir nėra galimybės pasirinkti iš dešimčių skonių ir burbuliukų spalvų.
Kol kas mūsų skoniui čia dar daug kas neįprasta.
Vietos lietuviai pasidalino, kad yra didesnių burbulinės arbatos parduotuvių, kur ji primena vaikų pamėgtąją, gertą Lietuvoje. Todėl dabar pažadai pasikeitė į įsipareigojimus nukeliauti arčiau centro, kur yra tų gerų burbulinės arbatos parduotuvių.
Kol kas mūsų skoniui čia dar daug kas neįprasta. Pavyzdžiui, vietiniai mėgsta grūstą ledą, aplietą sirupu. Arba saldų ryžių nuovirą su pervirusiais ryžiais ir raudonomis pupelėmis. Nei vaikai, nei mes tokių desertų neužskaitėme ir mieliau parduotuvėse nusiperkame paprasto šokolado.
Sulaukiame vietinių dėmesio
Nors šalyje nemažai užsieniečių ir niekas į mus nežiūri kaip į ateivius iš kitos planetos, iš bendros gyventojų masės vis tiek išsiskiriame ūgiu ir plaukų šviesumu. Todėl kartais žmonės mus pakalbina leidžiantis liftu ar sėdint parke. Važiuojant metro dažnai vyresni žmonės murma tarpusavyje, nužiūrinėdami mus ir mūsų vaikus, nes, kaip jau minėjau, taip tyliai kaip vietiniai elgtis nemokame.
Stotyje mus sustabdė jaunuolių grupė, prisistatę youtuberiais. Jie prašė sugalvoti temą, o po to žadėjo nupiešti mūsų paveikslą pagal nusiųstą jiems nuotrauką. Viskas atrodė kiek neįtikėtina, kaip paauglių pokštas, bet pagalvojome, kad nieko neprarasime. Pasikeitėme kontaktais, mūsų sugalvotai temai „Miegas“ nusiuntėme „miegančios“ Lietuvos merginų rinktinės, 2022 m. laimėjusios Europos jaunių čempionatą, nuotrauką.
Po kelių dienų gavome žinutę, kad dailininko darbas jau atliktas, dabar mūsų eilė vėl atvykti ir nusifilmuoti kaip atsiimame portretą. Susitikome metro stotyje ir apsikeitėme padėkomis (jų – už tai, kad sutikome dalyvauti tokioje akcijoje, mūsų – už įdomų piešinį) ir abiem rankom pasiėmėme dovaną. Dabar turime savo portretą, pagal „Keršytojų“ komiksus, kuris visada mums primins gyvenimo Taivane nuotykį.
Butai maži, bet galima ir pasiklysti
Dar būdami Lietuvoje internete susiradome ir išsinuomojome butuką gyvenimo pradžiai. Kaip visada nuotraukos internete skyrėsi nuo realybės. Butas buvo patogus ir visai mielas, bet kartu – tikras kompaktiškumo pavyzdys. Tokie butai padeda suprasti kaip mažoje saloje telpa tiek daug gyventojų.
Vaikus toks tobulas butas slėpynėms sužavėjo.
Pradžioje matėsi tik miegamasis ir svetainė su sofa. Vėliau pasirodė, kad viena siena pasistumia, o už jos – dar vienas miegamasis. Kita siena pasitraukia ir atskleidžia balkoną. Deja, su vaizdu į kito namo sieną. Už dar vienų slaptų durų – tualetas, kitur – spintos.
Vaikus toks tobulas butas slėpynėms sužavėjo. Mane – išgąsdino, nes, šeimininkui išėjus, ilgai graibiau sienas, o Sezamas niekaip nenorėjo atsiverti. Liepiau vaikams visada palikti duris atidarytas, kad man nereiktų nuolat spėlioti, kuri siena pasistumia, o kuri ne.
Vakarai ne kieme, o ant stogo
Tada pradėjome ieškotis nuolatinės gyvenamosios vietos. Turėjome daug reikalavimų – kad būtų netoli mokyklos ir nereiktų toli vaikų vedžioti (o mūsų drąsiausiose ateities planuose – kad ir patys nueiti galėtų). Taip pat netoli turėjo būti parkas, kad būtų kur laisvą laiką su vaikais leisti. Pageidautina ir pėsčiomis pasiekiama metro stotelė, nes juk mes atvažiavome su visu Taivanu susipažinti.
Kiti reikalavimai buvo kylantys iš mano perdėtų baimių, bet kaip sakoma „Better safe, than sorry“. Norėjau, kad pastatas būtų naujesnis, nes girdėjau, kad kuo vėliau pastatyti pastatai, tuo daugiau statybos reikalavimų turėjo atitikti ir per žemės drebėjimus nesuvirsta kaip kortų nameliai.
Man reikėjo ir tinklelių nuo uodų ant langų, nes pastaruoju metu Taivane smarkiai išaugo uodų pernešamos dengė karštinės susirgimų skaičius. Taip pat, kad ant langų būtų užuolaidos, o patys langai nukreipti į vakarus ar šiaurę – kad saulė neprikaitintų ir būtų galima namuose pasislėpti nuo lauko kaitros.
Porą savaičių paieškoję, radome tinkamą butą 2018 m. statybos name. Čia saulė per langus niekada nešviečia, o pailsėjimui galima užsikelti ant stogo, kuriame įrengtas sodas ir atsiveria vaizdas į aplinkinius aukštus daugiabučius namus. Vakare, sutemus, mirgančios švieselės nuteikia visai romantiškai, o atvėsęs oras leidžia pozityviau žiūrėti į ateities iššūkius.
Laukite tęsinio.