Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Balto ežero parkas
Apie 4 kilometrai už Zarasų, ten, kur stūkso Liaudiškių piliakalnis, o kitoje sienos pusėje gyvenantiems latviams galima ranka pamojuoti, telkšo Baltas ežeras, kurio pakrantėje 2014 metais įrengtas Balto ežero parkas. Jo įkūrėjas architektas K.Sabaliauskas apie šią vietą sakė, kad tai yra naujas, kitoks natūralios gamtos ir skulptūrų parkas.
Ko jau ko, o skulptūrų čia tikrai yra. Nors šio parko įrengimui taip pat buvo panaudotos Europos Sąjungos lėšos, parke stovinčios skulptūros atrodo meniškos bei kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų išdrožinėtų miško personažų, kuriais dažniausiai būna papuošti pagal paramos programas įrengti parkai.
Prie pat žvyrkelio įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje stovi stendas su takų schema, tačiau šiltą savaitgalio popietę ji tuščia. Negi ežerų krašte vietos gyventojai ir poilsiautojai nevažiuoja atsigaivinti prie ežerų? Tikriausiai važiuoja, bet renkasi tuos vandens telkinius, kurie pritaikyti tokiam poilsiui. Važiuodamas tako link įsivaizdavau, kaip pasivaikščiojus parke bus galima atsigaivinti Balto ežere, tačiau priėjęs tą vietą, kuri yra arčiausiai vandens, supratau, kad net kojos įmerkti į vandenį nėra jokių galimybių. Prasidėjęs kalvos viršuje takas plačiais mediniais laipteliais leidžiasi link ežero ir likus keliasdešimt metrų iki vandens jis pasuka į šoną.
Taką su jame įrengtomis pavėsinėmis nuo ežero skiria krūmynai ir brūzgynai, todėl ieškantys vandens pramogų ar atsigaivinimo čia tiesiog neturi ką veikti. Kaip rašoma kai kuriuose aprašymuose, šis parkas skirtas lankytojams, mėgstantiems grožėtis tapybiška aplinka, bendrauti, kurti. Taip pat ir uogauti, nes vešlūs avietynai ir kitokia žaluma iš visų pusių tiesiog okupuoja taką, o prie aikštelės raudonuojančios žemuogės niekaip nesulaukia bendrauti ir kurti atvykstančių lankytojų.
Jei ežero šlaite įrengtą taką dar galima pavadinti prižiūrėtu, tai kitoje pudėje jis tampa vos pereinamu. Galiausiai tenka per pievą išbristi į kelią, nes jis tiesiog dingsta. Laimė, pro krūmus matosi toliau esantys laipteliai, kuriuos pasiekiame nedideliu pievos keliu. Naujai įrengti ar pakeisti, bet į nedidelį šilelį vedantys laiptai atrodo visai nauji.
Kažkur per pievą turėtų eiti tako tęsinys, tačiau nenorėdami baidyti po aukštą žolę braidančio gandro ir bijodami prisirinkti erkių pasukame atgal. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės takas veda ne tik link ežero, bet ir į priešingą pusę, kur sudaro dar du žiedinius maršrutus, vieno kurių viduryje įsitaisiusi pūpso sodyba.
Tikriausiai skiriant bet kokią paramą parkams ar takams įrengti, pirmiausiai reikėtų užduoti klausimą – kodėl ten turi važiuoti lankytojai? Juk jei verslininkas sugalvotų atidaryti kavinę kažkur miške ar laukuose, tai, nuėjęs į banką pasiskolinti pinigų tokiam projektui, jis geriausiu atveju apsijuoktų. Balto ežero parkas įrengtas tikrai gražioje vietoje, o pastatytos skulptūros kuria jaukią aplinką, tačiau vien to negana. Jei toks parkas būtų šalia ežero su paplūdimiu, judraus kelio ar kokio kito traukos objekto, gyvybės jame būtų daugiau, o dabar telieka tik stebėti, kokia negailestinga žmogaus darbams yra gamta. Žmonės dirbo, kūrė, įrenginėjo, bet užtenka tik kurį laiką neprižiūrėti, ir gamta viską pasiima sau. Panašu, kad parkas dar nėra paliktas vienas kovoti su gamta, tačiau kiek užteks motyvacijos ir resursų jam padėti – neaišku.
Labai tikėtina, jog ankstyvą pavasarį, kai gamtoje dar tik pasirodo žaluma, šis parkas gali būti jauki vieta laisvalaikio praleidimui, nes vidurvasarį kai kuriomis tako atkarpomis eiti tiesiog pristinga noro.
Kakuižės ežero pažintinis takas
Maždaug už 25 kilometrų nuo šios vietos yra dar vienas ežeras ir dar vienas takas. Ne takas, o takelis, nes jo ilgis į vieną pusę siekia vos 200 metrų. Vargu ar būčiau kada nors sugalvojęs juo pasivaikščioti, jei Visagino miestas nebūtų sugalvojęs jo pavadinti pažintiniu taku.
Kakuižės ežero pažintinis takas – tokį lankytiną objektą galima rasti pamatykLietuvoje.lt žemėlapyje, todėl buvo smalsu įsitikinti gyvai, ar trumpiausias Lietuvoje pažintinis takas per Amalvos pelkę turi lygiavertį konkurentą?
Kaip ir ieškant Balto ežero parko prie Zarasų, taip ir važiuojant link Kakuižės ežero pažintinio tako, nebuvo nei vienos rodyklės ar ženklo, tačiau su žemėlapiu rasti šiuos du lankytinus objektus nebuvo sunku. Tuo labiau, kad tiek pats takas, tiek ir Kakuižės ežeras puikiai matosi nuo kelio. Neplanuodami ilgai užtrukti, automobilį palikome tiesiog šalikelėje ir patraukėme link take stovinčio informacinio stendo.
Nors stendas ir nukentėjęs, galima suprasti, jog miestas turi pažintinį Visagino kūrimosi istorijos taką-maršrutą, kuris prasideda (baigiasi) būtent čia, prie Kakuižės ežero, ir kuris yra pirmasis (paskutinis) šio pažintinio tako lankytinas objektas. Kakuižės ežeras yra to paties pavadinimo aukštapelkės viduryje, apie kurią daugiausia ir pasakoja vienintelis informacinis stendas.
Nepanašu, kad šios vietos lankytojai domėtųsi pelke ir gerbtų gamtą, nes nuėjus prie ežerėlio matosi aplinkui išmėtytos šiukšlės – maisto atliekos, sauskelnės, šlepetės. Net nežinau, dėl ko labiau apmaudu – ar kad apdergtas gražus gamtos kampelis, ar kad mano pažintinių takų žemėlapyje taip ir neatsiras šis trumpas per aukštapelkę einantis takelis, nors kai kur jis ir vadinamas pažintiniu taku.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
