Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
Keliaudamas Burbiškių mišku prieš metus ne kartą garsiai keikiau tako rengėjus dėl netinkamo ženklinimo. Dėl jo ir taip sunkiausiame etape sukoriau papildomus 2 kilometrus, todėl pasiekęs Žemuosius Panerius jaučiausi kiek pavargęs. Išvados padarytos, ir šiais metais takas aplink Vilnių tikrai paženklintas geriau.
Burbiškių miškas visada atrodė tarsi kokia pilkoji zona. Gal todėl, kad tik kartą teko žygiuoti šiame miške, o gal todėl, kad nuo tarpukario čia nuolat buvo karinės paskirties objektai? Pirmiausiai amunicijos sandėlius tarpukariu čia įrengė lenkai. Vėliau ši teritorija kaip sukarinta zona priklausė pakaitomis tai rusams, tai vokiečiams, kol po antrojo pasaulinio karo ilgam įsikūrė sovietų kariškai.
Dar prieš gerą dešimtmetį Burbiškių miško pakrašty buvo galima matyti apleistus baltų plytų ir gelžbetoninius pastatus, kuriuos dabar keičia daugiabučių kvartalai. Vilnius keičiasi ir tai daro gana sparčiai. Jei pirmoje tako aplink Vilnių atkarpoje jau galima įvertinti Paupio konversijos rezultatus, tai čia pokyčiai dar užtruks.
Plėsdamasis Vilnius prarijo daug aplinkinių kaimų, gyvenviečių, paversdamas juos gyvenamaisiais mikrorajonais. Gal tik išlikę vietovardžiai, viena kita vis dar rymanti sodyba ar kitoks praeities reliktas primena čia buvus kaimą. Toks jausmas apima ir miško keliais keliaujant per Burbiškes. Ar tai būtų nuo senatvės jau pavargusi sodyba, ar jau atnaujinti pastatai – jie tarsi saugo mieste atsidūrusio kaimo dvasią.
Prasukęs pro kelias sodybas maršrutas neria Burbiškių miško tankmėn. Šioje vietoje ženklinimas atrodo ne ką geresnis nei pernai, ir ilgą atkarpą tenka žygiuoti nematant nei raudonų juostelių, nei kuoliukų su rodyklėmis. Nors einu šiuo maršrutu jau antrą kartą, poroje vietų suabejojęs net sustojau.
Gal ir kvailai atrodo toks konservatyvumas, tačiau vadovautis ženklinimu patinka kur kas labiau nei sekti ar nuolat tikrinti maršrutą telefone. Geras ženklinimas leidžia nebijant nuklysti stebėti aplinką, laisvai lietis mintims ir mėgautis ėjimu. Tada ėjimas teikia didžiausią malonumą.
Prasideda linksmoji dalis. Kaip kylant audrai jūroje didėja bangos, taip maršrute kelią pastoja vis aukštesnės ir aukštesnės kalvos. Kai kurios jų stebina ne tiek savo aukščiu, kiek statumu, todėl į viršų tenka kabarotis beveik keturiomis.
Gruntas kalvų šlaituose smėlėtas, todėl net ir rudenį nėra labai šlapia. Baisu pagalvoti kas lauktų, jei šie šlaitai būtų molingi ir pasidengę lapais. Virtinė tokių kalvų baigiasi pakilimu, kurio viršuje stovi sodyba.
Užusienis – dar vienas senasis kaimas, virtęs Vilniaus dalimi. Kaimas įsikūręs prie pat Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinio, kurio unikalų reljefą ką tik teko patirti.
Maršrutas veda kaimo pakraščiu, tačiau mėgstantys tyrinėti apylinkes gali šiek tiek išsukti iš tako ir aplankyti atvirą Užusienio koplyčią, kuri pastatyta seniau stovėjusios vietoje. Dar vienas sustojimas laukia ties elektros linija, kur iš vietinės reikšmės apžvalgos aikštelės tolumoje galima matyti Vilnių.
Atgavus kvapą ir besidžiaugiant įveikus linksmuosius kalnelius, toliau atsivėręs vaizdas vėl sukelia emocijas. Jei prieš Užusalius buvusį ruožą galima pavadinti linksmaisiais kalneliais, tai dabar bus linksmieji kalnai. Dar didesnės kalvos, per kurias kaip per didžiules bangas nuvedantis takas priverčia stebėtis šios vietovės reljefu.
Lietuvą įprasta vadinti lygumų kraštu, tačiau šiai vietovei toks apibūdinimas netinka. Jau išėjus iš miško pasitinka ženklas, jog čia yra jau kitas – Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis. Praėję šią atkarpą draustinio pavadinimą prisimins ilgam, o bijantiems šios atkarpos sudėtingumo verta tiesiog užskuti į Užusalius ir pasivaikščioti aplink. Raguvų gylis ir aukščių skirtumas daro įspūdį, o įdomiausia, jog visa tai yra Vilniuje.
Toliau laukia ilga, lygi ir gal kiek nuobodi atkarpa per Aukštuosius Panerius. Jų atsiradimas ir vystymasis taip pat glaudžiai susijęs su geležinkeliu. Vienu metu ši gyvenvietė turėjo netgi kurortinės vietovės statusą.
Vienoje pusėje palikęs Panerių memorialą, kitoje – Panerių geležinkelio tunelį, maršrutas veda tiesiai prie perėjos per geležinkelį. Ilgą laiką ėjęs lygiagrečiai bėgiams takas aplink Vilnių pereina į kitą jų pusę. Geležinkelio tema take aplink Vilnių baigta. Jau keliaujant link Žemųjų Panerių maršrutas paskutinį kartą priartėja prie bėgių ir vengdamas gyvenamųjų zonų maršrutas pagaliau pasiekia Titnago gatvę.
Priešingai nei Burbiškėse, čia tako atkarpos pradžia ir pabaiga parinkta gerai – prie pat viešojo transporto stotelės. Ir automobilį yra kur pastatyti, tačiau šį kartą tai neaktualu. Nors trylikos su puse kilometro ilgio atkarpa vadinama sunkiausia, ji nenuvargino. Tai tik trumpo poilsio vieta prieš kitą etapą, kuriame laukia dar vienas iššūkis.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
-
7 atsakymai į klausimą „Kur pasivaikščioti Vilniuje?“: gražiausi pažintiniai takai sostinėje
-
100 km takas aplink Vilnių. I atkarpa – miestietiška pradžia
-
100 km takas aplink Vilnių. Svarbi rekomendacija keliaujant po Pavilnių regioninį parką
-
Įdomieji Vilniaus rajonai: analogų Europoje neturinti vieta ir buvę lenkų amunicijos sandėliai
