Į Taliną autobusu išvykome naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, o grįžome taip pat naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Tai leido sutaupyti dvi nakvynes: tiesa, tokį patį kelionės būdą verta pasirinkti tik tiems, kurie nebijo naktį praleisti autobuse ir kiek neišsimiegoti.
Gyvenamosios vietos ieškojome per „Airbnb“: penkiese nuomojomės butą, žmogui viena naktis kainavo apie 15 eurų. Įdomu tai, kad su jokiu gyvu žmogumi taip ir nepabendravome: prieš atvykimą tiesiog gavome kodą, kurį turėjome suvesti į pašto dėžutę, kad iš jos galėtume pasiimti raktą. Išvykdami raktą ten ir palikome.
Per tris dienas ir du vakarus Taline aplankėme keliolika vietų. Žemiau – trumpi pasakojimai apie labiausiai palikusias įspūdį.
Tompėjos kalva. Ši kalva iškyla virš Talino senamiesčio. Nors ant pačios kalvos turistinių objektų ar jaukių vietų nedaug – daugiau užsienio valstybių ambasadų, nuo jos atsiveria gražus žvilgsnis į Talino centrą. O ant sienos „Times New Roman“ šriftu atsiradęs „The Times we had“ užrašas iš karto primena Vokiečių gatvę ir „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“.
Talino senamiestis. Pats senamiestis – gerokai mažesnis negu Vilniaus, tačiau pasižyminti didesniu, kaip čia tiksliau išsireiškus, viduramžiškumu. Automobilių čia mažiau, akmeninio grindinio daugiau, o Turgaus aikštė – didelė ir jauki. Kai kuriose vietose galėjo būti filmuojami „Sostų karai“.
Pagrindinės gatvės – apkrautos turistais ir primena Pilies gatvę Vilniuje. Tačiau nuolatinis šurmulys, suvenyrų parduotuvės, gatvėje pardavinėjami riešutai ir viduramžių užeigos (apie jas daugiau – kiek toliau) įspūdį tik sustiprina.
Beje, pasivaikščiojimo po senamiestį metu nutarus prisėsti ant žolės ir pailsėti kažkuris iš mūsų užsiminė, kad Taline galima gerti alų visur, kur tik nori, o to paklausta artimiausios lauko kavinės pardavėja šį gandą patvirtino.
Vis dėlto arba įvyko nesusikalbėjimas, arba pardavėja tiesiog labai nenorėjo išleisti potencialių klientų tuščiomis: neilgai trukus nuo pirmosios skardinės atidarymo prie mūsų prisistatė du policininkai ir draugiškai informavo, kad alkoholinius gėrimus vartoti viešose vietose draudžiama. Tiesa, policininkai iš tiesų buvo draugiški ir netgi alaus išmesti nereikėjo: tereikėjo persikraustyti į tą pačią lauko kavinę.
„Olde Hansa“ restoranas. Vienas iš lankomiausių restoranų Taline, ir pagrįstai. Savo viduramžių paveldu besididžiuojančio miesto centro centre įsikūrusi užeiga net neturi dirbtinio apšvietimo – visą šviesą čia suteikia žvakės. Patiekalai, bent jau taip sako legenda, ateina tiesiai iš senosios Estijos didikų valgiaraščių ir taip pat gaminami laikantis senųjų receptų, bet patvirtinti to negalime – neragavome.
Alaus rūšys tik kelios, bet jis – irgi išskirtinis, su cinamono ar žolelių prieskoniais bei pilstomas į senovinius masyvius bokalus. Visi padavėjai dėvi viduramžius menančią aprangą ir net tualetai primena viduramžius. Nesu ekspertas ir nežinau, kiek maistas ar interjeras autentiškas, bet įvaizdis sukuriamas geras.
„III Draakon“ restoranas. Pobūdžiu panašus į „Olde Hansa“, bet gerokai mažesnis. Ir tamsesnis. Užtat čia už tikrai nedidelę kainą galima gauti lėkštę tirštos ir gardžios mėsiškos sriubos, prie kurios nepridedamas joks šaukštas: sriubą reikia išgerti, o kas lieka – iškabliuoti su... marinuotu agurku. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Agurką prieš tai reikia išsižvejoti iš statinės.
Pirita paplūdimys. „Google“ mums pasakė, kad tai pagrindinis Talino paplūdimys. Tačiau tikėdamiesi smėlėto, į lietuvišką paplūdimį panašaus pajūrio likome kiek nusivylę. Įvairių žolių ir žvyro čia daugiau negu smėlio, ir norint rasti patogią vietą įsitaisymui prie jūros tenka kiek pavargti. Tiesa, keliolikos laipsnių šiltumo vanduo estų vaikams turškentis vandenyje nekliudė.
KUMA muziejus. Netoli paplūdimio esančiame parke įsikūręs meno muziejus. Dar viena vieta, kurios neaplankę, jei nesate dideli dailės gerbėjai, pernelyg nieko neprarasite. Užsukome likus valandai iki uždarymo, bet laiko kažkaip nepristigo, o daugiau kažką pasakyti sunku – tiesiog niekas neįsirėžė į atmintį.
Telliskivi rajonas. Jaunimo vakarėlių rajonas, įsikūręs arti geležinkelio stoties. Jei Vilniuje rasime „Peroną“ ir „Dėvėtus“, tai čia panašių barų, atrodo, yra per dešimt, o greta dar įsikūręs ir kultūros centras, kuriame, tiesa, neapsilankėme, nes jau buvo po darbo valandų. Jei mėgstate barus, kur galima rinktis iš dešimčių negirdėtų alaus rūšių, kur daug baldų yra savadarbiai, verta apsilankyti. Gal Taline ir nėra barų, iš kurių būtų galima stebėti pravažiuojančius traukinius, bet yra baras, įsikūręs traukinyje. O tai irgi nėra blogai.
Apskritai Telliskivi urbanistinė aplinka yra didelis kontrastas viduramžiškumu dvelkiančiam Talino senamiesčiui. Jei Vilniuje senamiestį ir Stoties rajoną skiria vos keletas žingsnių, tai čia teks keliolika minučių paėjėti, kovojant su įkyria mintimi, kad vis tolsti nuo centro ir kad tokiame užkampyje nieko nerasi. Tačiau verta – galiausiai randi.
„Punker“ baras. Mistiškiausia aplankyta vieta. Tai bombų slėptuvėje, esančioje šiaip jau visiškai ne turistiniame skvere į šiaurę nuo senamiesčio, veikiantis nedidelis baras-galerija, kuriame, matyt, dėl betono sienų internetas neveikia, atsiskaityti galima tik grynais, vanduo iš krano nėra geriamas, interjerą puošia pliušiniai meškiukai, yra vos kelios gėrimų rūšys ir nieko daugiau.
Greta baro įsikūrusioje patalpoje, atrodo, vakarais vyksta vakarėliai: bent jau taip galima spręsti iš DJ aparatūros. Tačiau tuo metu patalpa veikė kaip galerija, kurią puošė estų menininkės, dvejus metus dirbusios prostitute ir paviešinusios jai vyrų rašytus laiškus bei kūrusios meno kūrinius jų pagrindu, paroda.
Mistiškiausia, kalbant apie barą, tai, kad „Google“ beveik neįmanoma rasti informacijos, kad tokia vieta apskritai egzistuoja. Menininkės pavardę – Sandra Jogeva – internetas šiaip taip padėjo rasti. Tačiau informacijos – minimalus kiekis. Jei ne nuotraukos telefone, mes greičiausiai grįžę būtume nutarę, kad patyrėme kolektyvinę haliucinaciją.
„Kompressor“ blyninė. Beveik Senamiesčio viduryje įsikūrusi blyninė, o jos interjeras, atrodo, nekeistas maždaug nuo 1970 m.: taip atrodytų „Neringa“, jei būtų blyninė.
Patys blynai kainuoja gana brangiai – už vieną paliksite 5 eurus. Tačiau ir to vieno blyno dydis toks ir įdaro jame tiek, kad maždaug įpusėjus imate gailėtis, kad neėmėte vieno blyno dviem. Rekomenduočiau taip ir daryti: puikiai užtenka ir nesijauti prisivalgęs. Skonių pasirinkimas platus. Rūkytas sūris, kondensuotas pienas, aviečių uogienė, lašiša ir t.t. – tikrai rasite kažką savo skoniui.
„Valli“ baras. Mums šį barą rekomendavo kaip dar vieną sovietinių laikų reliktą Taline: kas būtų, jei „Neringa“ būtų baras. Tik įkišus nosį pro jo duris penktadienio vakare išties galima pasijusti keistai: kampe džentelmenas baltais marškiniais groja armonika, kitas džentelmenas baltais marškiniais oriai pilsto alų, o palei barą susėdę keli vidutinio amžiaus estai draugiškai gurkšnoja degtinę. Vidutinis lankytojų amžius – apie 40–50 metų.
Vargu ar tokiame bare šiuolaikinis Vilniaus jaunimas lankytųsi dažnai, bet dėl egzotikos pamatyti verta. Tiesa, kai bandėme užsukti antrą kartą, dienos vidury, galiausiai idėjos teko atsisakyti dėl sodraus šlapimo kvapo, kuris, tiesa, nuolatiniams baro lankytojams problemų nekėlė. Matyt, irgi patirties dalis.
Koncertų ir sporto rūmų stogas. Taliną ir Vilnių sieja tai, kad abiejuose miestuose stūkso apleisti koncertų ir sporto rūmai. Tačiau Taline ant šių rūmų stogo galima užlipti ir tiek pajusti sovietinės architektūros masyvumą iš arti, tiek pasigrožėti vaizdu į jūrą į vieną pusę arba vaizdu į Taliną į kitą pusę.
O prie rūmų įsikūręs nedidelis antikvarinis turgus su plačiu keistų prekių pasirinkimu. Istorijos arba sovietinių žurnalų mėgėjai gali rasti kažką sau įdomaus.
„Hidrolėktuvų uosto“ muziejus. Ko gero, didžiausią įspūdį palikusi vieta Taline. Neseniai duris atvėręs muziejus skirtas jūreivystės istorijai. Galima susipažinti tiek su priešistoriniais luotais, tiek su moderniomis jachtomis, tiek įlipti į hidroplaną, o ypač smagu palandžioti po tikrą povandeninį laivą.
Didelį pliusą muziejus gauna už interaktyvumą. Galima ir išbandyti gelbėtojo „duoną“ prisėdus prie kompiuterinio žaidimo, ir pasiklausyti po „Estonia“ kelto tragedijos likusių gyvų liudininkų komentarų, ir sužinoti, kaip kuo ilgiau išgyventi šaltame vandenyje. Didinga ir muziejaus išvaizda – jis įsikūręs didžiuliame angare, kuriame seniau buvo statomi laivai.
Greta muziejaus – senas Patarei kalėjimas, kuris turistams šiuo metu uždarytas, bet vien pasivaikščiojimas aplinkui sudaro pakankamai stiprų įspūdį, kad į vidų nosies kišti nesinorėtų.
Tiesa, muziejus įsikūręs atokiau nuo centro. Jei Vilniuje jums nepatinka tai, kad įsigyti bilietą iš vairuotojo viešajame transporte kainuoja brangiau, negu pasipildyti „Vilniečio kortelę“, Taline suprasite, kad Lietuvos sostinė šiuo aspektu nėra išskirtinė. Čia viešojo transporto bilietas, perkant iš vairuotojo, kainuoja 2 eurus. Norėdami sumokėti už bilietą mažiau, turite įsigyti išmaniąją kortelę, įsigyti bilietą internetu arba pasinaudoti išmaniąja programėle.
„Uber“ paslauga, jei kartu keliauja bent trys žmonės, naudotis tikrai apsimoka. Jau po pirmosios kelionės „Uber“ draugiškai nusprendėme viešąjį transportą palikti vietiniams, kuriems jis nemokamas.
