Meno vertybių grąžinimą žlugdo godumas ir įstatymų spragos
Požiūris, kad Vakarų šalių muziejai turėtų identifikuoti ir grąžinti abejotinomis aplinkybėmis įsigytas meno vertybes tikriesiems jų savininkams, pradėjo rastis ne taip seniai – kai Europos ir Amerikos kolonijos Afrikoje ir Azijoje tapo nepriklausomomis, pradėjo vystyti savo ekonomiką ir rodyti augančius raumenis politinėje arenoje.
Tvirčiau gindamos savo interesus, šios šalys pradėjo reikalauti, kad iš jų pavogtos meno vertybės būtų grąžintos, todėl repatriacijos (grąžinimo į tėvynę) tema pastarąjį dešimtmetį tapo karštesnė nei bet kada anksčiau.
Toks temos iškėlimas į paviršių, be abejo, yra sveikintinas. Tačiau, kaip ir kiekviename nelegaliame versle, čia susiduriama su skirtingais jame dalyvaujančių šalių interesais. Tai, savaime aišku, stabdo problemos sprendimą.
Kol trečiojo pasaulio šalys kovoja dviem frontais – bandydamos susigrąžinti tai, kas pavogta, ir išsaugoti tai, ko pavogti dar nespėta, kitoje barikadų pusėje, tarsi besotis keturgalvis slibinas, tūno įvairių meno vertybių įsigijimu suinteresuoti Vakarų šalių muziejai, privatūs kolekcionieriai ir prekiautojai, tarptautiniai aukcionų namai.
Norėdami to ar ne, jie tampa meno vertybių vagysčių ir kontrabandos varikliu, o mes, keliaudami ir lankydamiesi muziejuose, į tą variklį įpilame dar daugiau degalų.
Daug pasaulio muziejų greitai rado būdą apeiti naujus reikalavimus: jeigu jie įrodydavo, kad konkretus daiktas paliko savo kilmės šalį dar prieš 1970 m., viskas tapdavo legalu.
Siekdama pažaboti vogtų meno vertybių eksportą ir leisti šalims pareikšti pretenzijas į repatriaciją, po Jungtinių Tautų sparnu esanti UNESCO organizacija dar 1970 m. paskelbė tam skirtą konvenciją. Tačiau daug pasaulio muziejų greitai rado būdą apeiti naujus reikalavimus: jeigu jie įrodydavo, kad konkretus daiktas paliko savo kilmės šalį dar prieš 1970 m., viskas tapdavo legalu.
Todėl nenuostabu, kad po visai neseniai atlikto konvencijos efektyvumo vertinimo buvo rasta „rimtų spragų“, tokių kaip nepakankamas darbuotojų skaičius ar tarptautinių įstatymų, reikalingų konvencijai įgyvendinti, trūkumas.
Specialus komitetas, įsteigtas po konvencijos priėmimo, per 40 metų įgyvendino tik 6 vogtų meno kūrinių repatriacijos projektus. Sutikime, šis skaičius yra apgailėtinas.
Vis nauji faktai ir skandalai iš naujo įrodo, kad ir tarptautiniai aukcionų namai (Christie‘s, Sotheby‘s ir kt.) toli gražu nepersistengia užtikrindami, kad viskas vyktų skaidriai – juk prigimtinis verslo tikslas yra uždirbti.
Tarptautiniai aukcionų namai (Christie‘s, Sotheby‘s ir kt.) toli gražu nepersistengia užtikrindami, kad viskas vyktų skaidriai – juk prigimtinis verslo tikslas yra uždirbti.
Amerikos archeologijos instituto duomenimis, aukcionų namų kataloguose 80–90 proc. esančių parduodamų meno vertybių neturi nurodytos kilmės vietos. Kai kada ją sužinoti iš tikrųjų sunku ar netgi neįmanoma, tačiau dažniausiai tą vengiama daryti specialiai.
Dominuojantis tikslas čia yra ne sužinoti, kaip konkretus daiktas pateko į rinką: svarbiausia, ar jis autentiškas.
Tuo tarpu kontrabandininkai Azijoje tebesinaudoja faktu, kad Singapūras ir Tailandas nėra pasirašę konvencijos, draudžiančios pavogtų meno vertybių importą ir reikalaujančios, kad šalys stebėtų tų vertybių prekybą savo šalies ribose.
Ar tai padėtų, paklausite? Manau, kad atsakymas turėtų būti „taip“, juolab kad sėkmės pavyzdžių yra. Vietinės reikšmės konvencijos pasirašymas Kambodžai neseniai leido teisiniu keliu išsireikalauti, kad Tailandas grąžintų jai pavogtus ir per Singapūrą iškeliavusius 43 skirtingus meno kūrinius.
Be Jungtinių Tautų ir „Interpolo“ yra dar keletas organizacijų, kovojančių su nelegalia vogtų meno kūrinių prekyba ir skatinančių jų grąžinimą. Viena tokių yra Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) – privati organizacija, atstovaujanti 20 000 muziejų visame pasaulyje.
Gražiai skambantys etikos kodeksai tėra akių dūmimas ir meno vertybių repatriacijos tema dar ilgai, o gal ir visai nebus išspręsta.
Savo etikos kodekse ji nurodo, kad jei muziejus turi priežastį abejoti perkamo objekto legalumu, jis turi susisiekti su policija ir mokslininkais, kad tokio objekto kilmės šalis būtų nustatyta. Viskas skamba labai gražiai, ar ne? Galbūt. Bet tuo pačiu metu ICOM lyderiai priešinasi idėjai, kad visuose 20 000 muziejų būtų atliktas visuotinis eksponuojamų objektų peržiūrėjimas, siekiant nustatyti jų kilmę.
Tad tampa akivaizdu, kad gražiai skambantys etikos kodeksai tėra akių dūmimas ir meno vertybių repatriacijos tema dar ilgai, o gal ir visai nebus išspręsta, nebent iš esmės keistųsi visų šiame reikale dalyvaujančių pusių požiūris.
