„Visąlaik jaučiau, kad finansinis Londono Sičio pasaulis man – per mažas, per lėkštas, pernelyg dehumanizuotas. Kelionės po Afriką metu supratau, kad noriu daryti kažką, kas turėtų išliekamąją vertę, kažką, kas padėtų kitiems žmonėms“, – sako Claire.
Vedama siekio gyventi kitaip, pilniau ir prasmingiau, 2016 metų pradžioje ji metė prestižinį darbą Londone ir persikėlė gyventi į Tanzaniją.
„Pikilily“ gimimas: moterys ir motociklai
Tanzanijoje Claire netruko atrasti unikalios veiklos: panaudodama savo, kaip motociklų entuziastės ir pradedančiosios mechanikės, žinias, Claire įkūrė „Pikilily“ – organizaciją, mokančią vietines tanzanietes važiuoti motociklais ir juos taisyti.
„Savo kelionės po Afriką metu nuolat sustodavau padėti vietiniams: maži motocikliukai Afrikoje yra itin populiari susisiekimo priemonė, tačiau didelė problema yra ta, kad retas kuris žino, kaip juos prižiūrėti ir taisyti. Taigi, kai galiausiai įsikūriau Tanzanijoje, nusprendžiau įkurti motociklų mechanikos dirbtuves. Na, o kadangi moterys Afrikoje nuo nedarbo, ekonominių ir kitų sunkumų kenčia kur kas daugiau nei vyrai, mokytis motociklininkių ir mechanikių amato kviečiu būtent jas“, – pasakoja Claire. Šiuo metu ji turi penketą mokinių – vietinių tanzaniečių moterų, kurios nori išmokti naudingo amato ir tapti nepriklausomomis.
Vidutinis pragyvenimo lygis Tanzanijoje, Pasaulio banko duomenimis, yra vos du doleriai (1,70 euro) per dieną, taigi nemokamas apmokymas bei galimybė dirbti profesionaliose motociklų mechanikos dirbtuvėse vietinėms moterims yra neįtikėtinai puiki galimybė išlipti iš skurdo.
„Pirma mūsų mokinė susirado „Pikilily“ vien iš nuogirdų, o kitos prisijungė per įvairias moterų organizacijas, skatinančias ekonominę moterų nepriklausomybę. Iš pradžių vietiniai afrikiečiai manė, kad moterys nenorės teptis rankų, kad motociklai joms bus visiškai neįdomūs – tačiau nutiko atvirkščiai! Taip, motociklų mechanikės vaidmuo – itin neįprastas moterims Tanzanijoje, tačiau mes neatsiginame moterų, norinčių dirbti kartu“, – sako Claire.
Anot jos, mokydama tanzanietes motociklizmo paslapčių, kartais ji susiduria su pačiais netikėčiausiais iššūkiais.
Kai kurios iš mano mokinių niekuomet nėra važiavusios dviračiu, tad joms sunkiau priprasti prie dviejų ratų dinamikos. Kai kurios jų niekuomet nėra dėvėjusios kelnių!
„Kai kurios iš mano mokinių niekuomet nėra važiavusios dviračiu, tad joms sunkiau priprasti prie dviejų ratų dinamikos. Kai kurios jų niekuomet nėra dėvėjusios kelnių! Tačiau dabar, kai mūsų būsimų meistrių yra penkios ir jos spėjo susibičiuliauti, manau, drauge joms gerokai lengviau mokytis ir tobulėti. Man be galo džiugu matyti, kokios tanzanietės užsispyrusios ir kaip jos trokšta tokių galimybių. Tanzanietės „kietos“: jos nebijo sunkaus darbo, nesiskundžia ir lengvai nepasiduoda. Kartu jos – be galo draugiškos, šiltos, dosnios ir turi nepakartojamą humoro jausmą!“ – šypsosi Claire.
Tanzaniečių istorijos
Viena iš pirmųjų Claire mokinių, Sipe, anksčiau dirbo apsaugos darbuotoja. „Sipe – stipri moteris! Jai keturiasdešimt dveji metai, ir kiekvieną rytą ji keliasi su saule bei pėsčiomis eina septynetą kilometrų – toks atstumas tarp jos namų ir Mvanzos centro. Čia ji su seserimi rytais gamina maistą ir pardavinėja pusryčius bei priešpiečius, o tuomet, po pietų, ateina mokytis pas mus. Sipe gavo savo motociklų mechanikės sertifikatą prieš mėnesį“, – pasakoja Claire.
Kita jos mokinė, Jackie, 23 metų mergina, nebaigė net vidurinės mokyklos, nes pastojo nuo vieno iš savo mokytojų. Dabar ji viena augina dukrelę ir tikisi netrukus tapti sertifikuota mechanike – išgyventi vienai jai be galo sunku. „Jackie pardavinėjo žuvį mieste, tačiau jai ne itin sekėsi, be to, nebuvo, kam palikti dukrytės. Dabar jos mažąją dienomis prižiūri sesuo, o Jackie netrukus turės naudingą profesiją“, – sako Claire.
Motociklai vietoj greitosios pagalbos
Naujausias „Pikilily“ projektas – motociklai su priekabomis, arba „mini“ greitosios pagalbos. Sengeremos regione, kuriame gyvena ir dirba Claire, nėra visiškai jokių sveikatos ir greitosios pagalbos paslaugų, tad jei žmones ištinka rimta nelaimė, daugelis paprasčiausiai neišgyvena.
„Kartą važiuodama autobusu mačiau, kaip pakelėje, tiesiog ant žemės, kankinasi epilepsijos traukulių suimtas berniukas. Netekau žado, kai niekas jam nepadėjo! Puoliau šaukti ant autobuso vairuotojo, kad sustotų, kad iškviestų pagalbą, tačiau jis tik pagreitino tempą. Kokią dar pagalbą – juk visame regione jos paprasčiausiai nėra... Tą dieną supratau, kad privalau kažką daryti“, – sako Claire.
Pradėjusi domėtis situacija, britė suprato, jog didžiausia problema – gimdyvės. Daugybė moterų Sengeremos regione miršta gimdymo metu, nes, negalėdamos pasiekti ligoninės, jos neturi priėjimo prie pačių elementariausių medikamentų ir pagalbos.
Daug moterų miršta gimdymo metu, nes, negalėdamos pasiekti ligoninės, jos neturi priėjimo prie pačių elementariausių medikamentų ir pagalbos.
„Tanzanijos valstybės iniciatyva Sengeremos regionas prieš metų metus buvo aprūpintas „mini greitosiomis“ – motociklais su priekabomis. Tačiau niekas nemokėjo nei elgtis su tais motociklais, nei juos prižiūrėti ar taisyti. Nedvejojau nė minutei – mes galime sutaisyti šias „mini greitąsias“, o mano mokinės puikiai gali jas vairuoti!“ – džiaugėsi Claire.
„Pikilily“ pastangomis jau suremontuotos dvi „mini greitosios“, kuriomis galima greitai ir saugiai gabenti staiga susirgusius ar susižeidusius žmones bei gimdyves. „Raudonasis Kryžius“ Tanzanijoje sutiko apmokyti Claire motociklininkes pirmosios pagalbos pagrindų, o vietinis kovos menų mokytojas – savigynos, mat joms dažnai teks lankytis itin atokiuose miesteliuose.
„Mano merginos jau beveik pasiruošusios – kai kurios jau turi motociklininkių teises ir mechanikių licencijas, belieka baigti pirmosios pagalbos kursus ir galėsime pradėti savo „mini greitųjų“ programą. Visos mano mokinės su nekantrumu laukia, kada pradės dirbti ratuotomis paramedikėmis – ne viena jų yra gimdžiusi ir puikiai žino, koks tai skausmas ir kaip greitai komplikacijos gali baigtis tragedija, jei pagalba nesuteikiama laiku“, – sako Claire.
Tanzanijoje dėl gimdymo komplikacijų kasdien miršta net 24 moterys, tad Klerė tikisi, kad jos „Pikilily“ organizacijos iniciatyva netrukus apims visą šalį. „Kiek žinau, visoje šalyje yra apie 400 „mini greitųjų“, kurios tiesiog mėtosi be tikslo. Mes norime surasti ir sutaisyti visus šiuos motociklus su priekabomis, apmokyti pakankamai moterų ir sukurti efektyvią greitosios pagalbos sistemą visoje šalyje, visoms moterims“, – sako Claire.
Paskui svajonę
Nors Claire šiandien neturi nė minutės sau – ji vadovauja „Pikilily“, moko tanzanietes motociklizmo ir mechanikos pagrindų, veda dirbtuves ir saugaus motociklizmo paskaitas Malavyje, Konge ir Tanzanijoje ir kariauja su tanzanietiška biurokratija – ji sako, jog dar niekuomet gyvenime nebuvo tokia laiminga.
„Dirbdama Londono Sityje jaučiau, kad dūstu. Tie septyneri metai, kuriuos praleidau kaip biržos finansų specialistė Anglijoje, man rodėsi beprasmiai. Vidus tiesiog šaukte šaukė, kad galiu daugiau, kad mano gyvenimas gali būti kupinas nuotykių, atvirumo, žmogiškumo, kad tikrai turiu, ką pasiūlyti pasauliui. Taip, iškeičiau gerai apmokamą darbą Londone į tepaluotas dirbtuves Mvanzoje, vietoj kostiumėlių ir aukštakulnių vilkiu kombinezonais ir darbiniais batais, taip, kasdien susiduriu su pačiais įvairiausiai iššūkiais, nuolat tenka improvizuoti, rasti nestandartinius sprendimus – tačiau dabar jaučiu, kad gyvenu. Visiškai, čia ir dabar“, – šypsosi Claire.
