Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Dėl to mane ir žavi Lietuvos dvarvietės. Gali nebūti pastatų, tik vėjų pagairėje šiušenti seni medžiai ir dunksoti kažkieno pamatus menantys akmenys – žvelgiant į tas vietas atrodo, kad tavo delnuose sutelpa šimtmečių laikas. Bet tik tuomet, kai ten esi.
Ir tada, kai matai tarsi ratu sutūpusius istorinius pastatus, jų šnabždesiai tau atrodo prasmingesni už didžias žmonių ateities iliuzijas.
Tokios mintys mane apėmė aplankius Amalijos palivarką (Radviliškio r.). Sunkios metų naštos šiandien slegiamas palivarkas buvo įkurtas XIX a. antrojoje pusėje. Pavadintas gi barono Vilhelmo fon Roppo dukters Anos Amalijos Julijos Luizos vardu (ji čia niekuomet negyveno, nes tuo laiku mokėsi Jelgavoje, kurioje ir pasiliko gyventi).
Apie šį Amalijos palivarką, kaip buvusią netoliese esančio Radvilonių dvaro dalį, virtualioje erdvėje rašoma labai nedaug, tad, norėdama sužinoti daugiau jo istorijos detalių, turėjau šiek tiek pasėdėti bibliotekoje.
Bene daugiausiai informacijos apie Amaliją pavyko rasti A.Venslovos ir G.Vengrienės knygoje „Alksniupių kraštas. Istorijos fragmentai 1554–2008 m.“. Čia rašoma, kad 1901 m. V.fon Roppui mirus, Amalijos palivarkas atiteko jo sūnui Karlui Fridrichui Teodarui Alexanderiui, tačiau Amalijos palivarkas jam priklausė neilgai – iki mirties, t. y. iki 1904 m.
Apie šį Amalijos palivarką, kaip buvusią netoliese esančio Radvilonių dvaro dalį, virtualioje erdvėje rašoma labai nedaug.
Po to palivarką paveldėjo sūnus Alfredas Heinrichas Emilius, o pastarajam žuvus 1919 m. kovose su bolševikais prie Daugpilio, jis atiteko jo sūnui Ventui Achimui Maksui Friedrichui fon Roppui. Tai buvo paskutinis teisėtas Amalijos palivarko savininkas.
1922 m. kovo 29 d. Nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo išleistas žemės reformos įstatymas palietė Amalijos palivarką kaip ir visus kitus ūkius, turėjusius daugiau kaip 80 ha žemės. 1925–1926 m. išparceliavus viršnorminę Amalijos palivarko žemę, tuometinei jo savininkei Elenai fon Ropp paliekant 80 ha 395 kv. m ploto centrą, buvo įkurtas iš dviejų dalių susidedantis Birutės kaimas (jis yra šalia Amalijos).
Parceliuojamos palivarko žemės buvo išdalytos mažažemiams, mokyklai, žvyrynui ir kt.
Po 1922 m. žemės reformos proceso užbaigimo Elena fon Ropp jai priklausiusį Amalijos palivarko centrą pardavė Radvilonių dvaro ūkvedžiui liuteronui Mengatui. Kituose literatūros šaltiniuose teigiama, kad šis buvo baigęs tik keturias klases, tačiau išskirtinio padorumo bei sumanumo dėka netgi buvo išrinktas į Šeduvos valsčiaus tarybą ir kiek vėliau vadovavo Radvilonių akcinės pieninės valdybai.
1944 m. sugrįžus sovietinei valdžiai Amalijos palivarkas buvo prijungtas prie Radvilonių dvaro bazėje įkurto specialios paskirties tarybinio ūkio.
1978 m. Radviliškio rajono valstybinių ūkių valdymo reorganizacijos Radvilonių tarybinio ūkio sudėtyje buvusio Amalijos palivarko žemė, pastatai ir turėtas inventorius perduoti kolektyviniam ūkiui „Draugas“.
Nūdien vieškelių sandūroje įsikūrusiame palivarke rymo tik trys išlikę pastatai: Amalijos palivarko sodybos namas, svirnas ir dar vienas stipriai perstatytas ūkinis pastatas. Visi jie tarsi sutūpę ratu kuždasi, kiek 2024-aisiais metais Amalijų ar Biručių juos aplankys...
P. S. Po šio teksto publikavimo su manimi susiekė dabartinis sodybos savininkas, kuris Amalijos palivarką įsigijo tik prieš maždaug 1 metus. Pasirodo, daug metų šių statinių būklė buvo gerokai blogesnė. Dabar čia sutaisyti kiauri stogai, sutvirtinti pamatai ir išrauti juos ardę krūmai, šienaujama aplinka ir kt. Sveikintina!
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
