Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
Truputį pavažiavus – žiūrime, kad gal 5 mašinos pakelėje stovi. Gal ir žioplių konvojus, bet mes irgi tvarkingai stojame, lipame iš mašinos ir dairomės stebuklo. Ir ką, dvi meškutės pievoje ritinėjasi.
Dar už kokių 20 km prasidėjo nepaprasto grožio ir žalumo slėnis su šimtais, o gal ir tūkstančiais bizonų. Kaip tik matosi neseniai nauja vada užgimusi, pilnos pakelės mažų karviukų, gynybiškai nusiteikusių jų mamyčių ir jėgą bei britkų charakterį demonstruojančių patinų.
Dėl britkaus charakterio gal apsirinku, normaliomis sąlygomis šie didingi, toną sveriantys gyvūnai būna ramūs. Tik lįsti arti nėra patartina. Ką tik skaičiau, kad šį sezoną bizonai subadė jau 4 gudručius turistus, kurie savo skystomis smegenėlėmis sukalkuliavo, kad paglostyti masyvų laukinį gyvūną yra gera idėja.
Ką tik skaičiau, kad šį sezoną bizonai subadė jau 4 gudručius turistus.
Man visai pakako ekstrymo pasigrožėti, kaip šie išdidūs žvėrys lėtai ir abejingai kerta kelią, uodegomis braukdami per klusniai sustojusias mašinas.
Kai baigėsi bizonai – pakelėse pasipylė stirnos ir elniai. Šių buvo labiau baisu, nes nėra įmanoma nuspėti, kada jų gražias galveles aplankys geniali mintis stryktelėti į kelią.
Vos porą metrų už parko teritorijos, kur kiekvienoje aikštelėje pilna ženklų ir įspėjimų gerbti ir mylėti gyvūnus, patekome į miestelį, kuriame ant kiekvieno kampo restoranai siūlo steikus bei burgerius iš elnienos ir bizonienos.
Buvome prisiskaitę, kad Beartooth pass – labai gražus kalnų kelias. Privažiuojame išsukimą į tą kelią, o ten užkardas ir instrukcijos, kad kelias nuo 7 val. vakaro uždaromas (buvo jau truputį po 7 val.).
Važiuojame, gal pavyks. Aišku, kai pusvalandį praleidus kelyje nesutikome nė vienos mašinos, įsimetė abejonių, bet varėme toliau, kilome į kalnus. Galiausiai buvome apdovanoti nuostabiais vaizdais.
Kirtom aukščiausią Vajomingo tiltą, jungiantį 300 metrų gylio kanjono kraštus. O užvažiavę į Dead Indian kalno viršūnę, negalėjome akių atitraukti nuo atsiveriančios panoramos.
Ši istorinio kelio atkarpa mena laikus, kai jokio kelio čia nė kvapo nebuvo. Bėgdamas nuo amerikiečių armijos Nez Perce indėnų genties vadas Džosefas šia, tada dar neįveikiama laikyta kalnų perėja, sėkmingai pravedė 700 genties narių vos su viena netektimi.
Vis dar neatgavę žado nuo kalnų grožio ir didybės pasiekėm Kodį, kur apsitojome atvirukiniame Airbnb namelyje. Susipažinome su baisiai įdomiais šeimininkais, jau 20 metų valdančiais šį mažytį, savadarbį 3 kambarių viešbutėlį. Gaila, kad laiko mažai, Bobas, pusę gyvenimo pradirbęs nacionaliniame parke turėjo ką papasakoti.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
