Projektas vykdomas netoli šv. Margaritos salos, kuri yra Kanų dalis, kranto. Nepaisant Kanų povandeninio muziejaus pavadinimo, kūrinį yra tiksliau apibūdinti kaip nedidelį nuskendusių skulptūrų parką nei muziejų, nes, skirtingai nei, pavyzdžiui, britų menininko skulptūrų koralariume, nėra nei sienų, nei lubų.
Šešios didelės galvos sveria mažiausiai 10 tonų, o jų aukštis viršija 2 m ir yra 3 m gylyje. Skulptūroms naudojama medžiaga nėra nurodyta. Pasak menininko, skulptūros atrodo taip, lyg jos būtų su kaukėmis.
Tai nėra nuoroda į COVID-19, kaip galima pagalvoti, atsižvelgiant į dabartinę pandemiją, o veikiau žmogus su geležine kauke, kuris turėtų būti įkalintas netoliese.
Be to, skulptūros buvo kruopščiai modeliuotos ant vietinių gyventojų veidų, prieš jas kalant ant milžiniškų akmenų.
„Šeši darbai yra paremti vietos bendruomenės narių portretais, apimančiais įvairius amžius ir profesijas, pavyzdžiui, Maurice – 80 metų vietos žvejys – ir Anoukas – devynerių metų pradinių klasių mokinys“, – paaiškina Tayloras.
„Kiekvienas veidas yra žymiai padidintas ir padalytas į dvi dalis, išorinė dalis panaši į kaukę. Kaukių tema siejasi su šv. Margaritos salos istorija, gerai žinoma kaip vieta, kur buvo įkalintas žmogus su geležine kauke. Kanai garsėja kasmetiniu kino festivaliu ir yra gerai žinomi dėl savo santykių su scenos menais.“
Projektą užsakė Kanų meras, o jį įgyvendinti prireikė ketverių metų. Kanų povandeniniam muziejui pasirinkta teritorija anksčiau buvo pilna senos jūrų infrastruktūros, kurią pirmiausia reikėjo kruopščiai pašalinti. Užbaigtos skulptūros buvo nuplukdytos į vietą naudojant laivus, kol narai kranais pastatė jas į vietą.
Dabar teritorija yra atitverta nuo laivų, todėl narai gali visiškai saugiai paplaukioti tarp skulptūrų. Tikimasi, kad jūrų fauna ir flora galų gale pavers ją savo namais.
Nuotraukos:
