Pasirodo, miesto pavadinimo kilmė yra kilusi nuo kitų ragų. Jūros upė prieš miestą daro vingius, dar kitaip vadintus ragais – tose vietose ir gyveno šie dabar jau išnykę gyvūnai. „Todėl Tauragė – nes žmonės medžiodavo taurus raguose“, – viešnagės Tauragėje metu atskleidė istorikas Viktoras Kovšovas.
Jeigu žvelgsite į Tauragės žemėlapį, tikriausiai nustebins idealaus stačiakampio formos centras. Istorija vėlgi netradicinė. 1863 m. Tauragę nusiaubė milžiniškas gaisras. Anksčiau miestas nuolat kentėdavo nuo Jūros upės potvynių, tad miestą valdę rusai nusprendė Tauragę pastumti – „atkurti“ ją šiauriau. Tuomet Tauragė ir buvo suprojektuota stačiakampio formos, ir senasis planas yra išlikęs iki šių dienų.
Ar dar kur nors kitur esate girdėję apie Bažnyčių gatvę? Bažnyčios gatvė yra bene kiekviename miestelyje, tačiau Bažnyčių? O kaip kitaip pavadinsi gatvę, kurios viename gale yra Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia, kitame – katalikų Švč.Trejybės bažnyčia. Beje, Tauragėje yra ir didžiausia Lietuvoje evangelikų liuteronų parapija.
Miestas neturi senamiesčio, nes kai tik vykdavo karas, taip Tauragė būdavo nušluojama – tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasauliniai karai buvo tragiški miestui.
Tačiau Tauragė turi kai ką kito išskirtinio, kas ragina pasivaikščioti – trimačius ekslibrius. Skulptorius Regimantas Midvikis jau nespėjo pamatyti savo idėjos įgyvendinimo, tačiau pagal jo, o vėliau – ir kitų menininkų brėžinius mieste jau yra atsiradę skulptūriniai ekslibriai rašytojams Ernestui Hemingway'ui, Vydūnui, Maironiui, atsiras ir Kristijonui Donelaičiui.
„Kad suprastum Tauragę, vienos dienos neužtenka. Per dieną viską pamatyti ir sužinoti nepavyktų“, – tikino Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorius Romualdas Vaitkus. Jau vien trim – tikrai ypatingiem – muziejams reikia nemažai laiko!
Vien atnaujintas muziejus bus vertas kelionės
Pastaraisiais metais Tauragės pilies patalpose verda intensyvus darbas. Jau galima įvertinti pirmuosius jų rezultatus – po modernizacijos atidaromos Pilies rūsio menės ir „Paslapčių tunelis“. Šis Europos Sąjungos finansuotas projektas įgyvendinamas Tauragės rajono savivaldybės administracijos iniciatyva.
Pažintį su Tauragės pilimi reikėtų pradėti nuo to, kad tai – visai ne pilis. XIX a. viduryje pastatytas architektūrinis ansamblis niekada nebuvo pilis, niekada pilies funkcijų neatliko, jos bokštai nebuvo naudojami gynybai. Carinė valdžia šį ansamblį beveik 10 metų statė reprezentaciniais tikslais, norėdama prisistatyti prieš Europą – todėl „pilis“ yra neproporcingai didelė, pseudorenesansinė.
Ji buvo statoma kaip muitinė ir kalėjimas kontrabandininkams. Dabar čia įsikūrę Tauragės krašto muziejus, Turizmo informacijos centras, fotografijos galerija „Jūra“ ir kt.
Po daugiau nei metus trukusių darbų, gruodžio 20 d. buvo atvertos Pilies menės ir mažiausias muziejus Lietuvoje – virtuali ekspozicija „Pilies paslapčių tunelis“.
Tauragėje vis nemarūs pasakojimai, kad po miestu yra seni tuneliai, kuriais net būdavo galima prajoti žirgais. Vienas kelias esą turėtų būti nuo pilies iki dvaro. Pasakojimų taip ir nepavyksta patvirtinti faktais, tačiau Tauragės krašto muziejus šią legendą palaikys bent virtualiai.
Muziejaus direktorius, fotografas Romualdas Vaitkus pasakojo, kad vos 11 kv. m erdvėje bus galima apžiūrėti daugiau nei tūkstantį įvairių Tauragės nuotraukų negatyvų. Užsidėjus virtualios realybės akinius bus galima išlįsti iš pilies į įvairias Tauragės vietas.
Dairantis po įrenginėjamas ekspozicijas, tampa aišku, kad fotografas direktorius muziejui – kone toks pats lobis kaip ir eksponatai jame. Modernizuojant patalpas ypatingai daug dėmesio skiriama vizualikai, originalumui. Pavyzdžiui, atsiras poilsio erdvė, kurioje lankytojai galės pasijusti kaip gamtoje – aukštas lubas siekiantys medžiai kvies prisėsti po jais ant suolelių. Čia pat įrengti ir dideli akvariumai su žuvimis, atsiras ir gyvūnų iškamšos.
Kita naujovė – muziejus atvers savo fondus. „Fondai yra tabu Lietuvoje. O čia žmonės galės susipažinti su muziejininko darbu, galės pamatyti besislankiojančius fondus per stiklinę sieną, vyks edukacijos“, – pasakojo R.Vaitkus.
Vienas įdomiausių projektų, ir kokio dar nėra niekur Lietuvoje – ypatinga relaksacijos erdvė viename iš bokštų, tarsi paskutinis taškas visame muziejuje. Prisėdus ar prigulus bus galima pasinerti į kitą pasaulį – ant skliauto vienas kitą vys žvaigždžių spiečiai, mainysis šiaurės pašvaistės.
Muziejaus vadovas pasakojo, kad net techninę projekto dalį įgyvendinę vokiečiai suko galvas, kaip tai padaryti – kaip sujungti projektorius, kad jų vaizdai darniai žaistų ant išlenktų lubų. Pačią idėją išvystė lietuvių audiovizualinės komunikacijos agentūra „Wide Wings“.
Direktorius R.Vaitkus gyrė, kad muziejuje dirba ypatingi darbuotojai. „Viską galvojom patys – kokios turėtų būti ekspozicijos, kaip jas pristatyti. Turiu labai puikią komandą“, – džiaugėsi jis.
Pilies menės ir ekspozicija „Pilies paslapčių tunelis“ atidaryti ketvirtadienį. Veikia ir Fotografijos galerija, gamtos, etnografijos, istorijos skyriai. Likusią muziejaus dalį po modernizacijos planuojama atidaryti kitų metų pavasarį.
Šubertinėje – išskirtinė pažintis su kančia ir kova
„Šis muziejus – ne memorialinis. Jis pritaikytas žmonėms, kad jie suvoktų, kas tai buvo areštas, tardymas, tremtis, partizaninė kova“, – įeidamas į Tremtinių ir politinių kalinių kančių namus pabrėžė Tauragės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas.
Buvusios NKVD būstinės pusrūsyje, vadinamoje „Šubertinėje“, įrengta išskirtinė ekspozicija apie skaudžią tautos praeitį – tremtį ir rezistenciją. Visos nuotraukos ir eksponatai – drabužiai, batai, laiškai, buities rakandai, įrankiai, dokumentai, paveikslai iš tremties vietų – čia yra originalūs, Tauragės krašto žmonių padovanoti. Tačiau labiausiai čia traukia kelios išskirtinės patirtys.
„Šubertinėje“ gali bent menka dalimi pajusti, ką reiškė atsidurti tardytojo kabinete. Ant masyvaus rašomojo stalo stovi senas telefono aparatas, guli dokumentai, stovi autentiška stiklinė. Už jo sėdi manekenas-tardytojas, į kurio klausimus privalai atsakyti. Juokai ten greitai dingsta, kalba pradeda strigti, o per kūną – bėgioti šiurpas.
Kitoje patalpoje – tik dydžio partizanų bunkerio maketas, kuriame galima susipažinti su laisvės kovų dalyvių buitimi. Ilgas dokumentų tyrinėjimas, originalūs daiktai padėjo sukurti unikalią ekspoziciją. „Nors partizanų bunkerių yra ir natūroje, bet ten jie drėgni, ankšti, sunku išsaugoti eksponatus ir pan.“, – aiškino V.Kovšovas.
O čia viską galima lengvai apžiūrėti. Pavyzdžiui, bunkerio kampe stovinčią originalią krosnelę, kurios viena pusė buvo išsprogdinta – į ją per kaminą buvo įmesta granata.
Tik lapkritį lankytojų patirtį Tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose papildė nauja ekspozicija – holograma. Joje – tauragiškė pasakoja savo atsiminimus apie tremtį. Moteris net juosi tą pačią seną savo prijuostę, kurią yra padovanojusi muziejui. Beje, jos dovanotas tautinis kostiumas – taip pat išskirtinis. „Jis visiškai unikalus, nes susiūtas iš juostų, išaustų rankomis tremtyje. Nė viename muziejuje to nerasite“, – išdavė V.Kovšovas.
Kitokie tautodailės eksponatai
Aplankius Tauragės miestą, verta dar ir aplankyti dvi labai skirtingas vietas, bet abi savaip įdomias vietas. Staiginės kaime stovi minimalistinis paminklas Tauragės konvencijai, kuri vadinama reikšmingiausiu pasipriešinimo aktu Prūsijos istorijoje ir žingsniu, pakreipusiu Europos istoriją kita tėkme. Apie tai 15min jau rašė: „Staiginės kaime – paaiškinimas, kodėl Berlyne yra Tauragės gatvė“.
Tuo tarpu už 15 minučių kelio nuo Tauragės, Griežpelkiuose, įkurtas Antano Bagdono tautodailės muziejus priblokš savo gausa. Tautodailė čia kitokia. Kaimo turizmo sodybos, kurioje eksponuojami žymaus tautodailininko ir Tauragės garbės piliečio darbai, šeimininkas Petras Dedūra pasakojo, kad A.Bagdonas savo meną kurdavo iš visko, ką tik rasdavo aplinkoje.
„Kas papuolė į rankas, iš to ir gamino – gintaro, metalo, medžio, molio, butelių, riešutų, gilių“, – vardijo jis ir rodė išskirtinius pavyzdžius. Tarkim, 15 kg sveriantis šviestuvas iš gintaro. Kryžiai iš graikinių riešutų. Ąžuolinis stalas su Lietuvos kunigaikščių bareljefais.
„Jis sakydavo, kad galima meną daryti iš bet ko – net iš kelmo. Kojos jau yra, sukuri dar akikes, burnikę, ir štai jau žmogus“, – pasakojo P.Dedūra.
Ir išties – A.Bagdono fantazija buvo beribė. Nedidelėje muziejaus erdvėje pilna jo kurtų dekoracijų namams, net reikmenų ant darbo stalo, tokių kaip darbo kalendorius ar rašalinė iš riešutų kevalų. Žmona jam padėdavo sumeistrauti ir papuošalus – iš riešutų, iš kriauklelių, iš gintaro.
Muziejuje visgi surinkta tik labai maža dalis jo kūrybos. Kiek jis savo darbų dar buvo išsaugojęs, nepardavęs, tai prieš mirtį dar daug išdalino draugams. „Kas liko, išsaugota čia“, – kvietė visus užsukti P.Dedūra.
Beje, vienas įspūdingiausių jo darbų, tik kurio, deja, čia nėra – gintarinis erelis. P.Dedūra pasakojo, kad dar okupacijos metais A.Bagdonas iš 700 gintarinių plunksnų pagal užsakymą pagamino erelį. „Jis išskrido į Vokietiją. Tais laikais A.Bagdonas gavo 13 tūkst. markių – galėjo ne vieną mašiną už tiek nusipirkti“, – atskleidė sodybos šeimininkas.
