Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Gal kartais per dažnai ir per daug dairausi į praeitį, bet žvelgimas į ją tik dar labiau sustiprina dabarties momentus, kuriuos taip ir norisi susidėti į begalinį, amžiną stalčių.
Gerai, kad žmogus negali matyti ateities – taip dažnai pagalvoju ir savo kelionėse, nuklaidinančiose į pamirštas istorijas, į nykstančius kaimus, į irstančias dvarų sodybas...
Tikriausiai daugelis amžinybėje paskendusių bajorų numirtų iš naujo, jei dabar išvystų savo buvusius rūmus, parkus, sodus. Didelės dalies jų neliko nė pėdsako, kitų – tik nuogos sienos, pamatai. Sunku patikėti, tačiau šiandien dar turime ir medinių dvarų sodybų, išlaikiusių autentikos detales, stogus, o kai kur net su gausiomis gyventojų gretomis.
Tikriausiai daugelis amžinybėje paskendusių bajorų numirtų iš naujo, jei dabar išvystų savo buvusius rūmus, parkus, sodus.
Ne kartą buvau rašiusi, kad kokiam liūdnos būklės dvarui geriau kažką glausti, negu likti tuščiam. Nors ne visi jų gyventojai noriai tvarkosi, tačiau jie bent iš dalies garantuoja, kad čia ardyti pamatų ar draskyti sienų nesupuls kokie prašalaičiai piktadariai. Dažniausiai juk taip ir būna – jei dvaro rūmai lieka tušti, jie kaipmat pradeda šiurpiai ir labai greitai nykti.
Nors apgailėtinos būklės, bet net ir tokius dvarus daug žmonių laiko savo namais, vieninteliais ir, atrodo, nepakeičiamais. Lankantis tokiose vietose apima dvilypis, keistas jausmas – kai kur iš pažiūros gyventi gal ir nelabai tinkantys pastatai pilni gyvybės – juose bruzda kelios ar net daugiau šeimų.
Toks pavyzdys yra ir visai arti sostinės – Šriubiškių kaime (Vilniaus r.).
Kadaise buvusiuose įspūdinguose, tačiau dabar itin vargingai atrodančiuose mediniuose Šriubiškių dvaro rūmuose gyvena tikrai daugiau nei kelios šeimos. Jų rakandai mėtosi prie bene paties svarbiausio dvaro pastato architektūrinio akcento – keturiomis medinėmis kolonomis paremto frontono. Pro kolonas šmėžuoja dvarininkų rankomis varstytos durys, ant kurių net išlikę prabangūs metaliniai papuošimai.
Grožį kiekvienas suprantame savaip – kai kam panaudotos padangos yra atliekos, kitiems – gėlynų puošmena... O jomis didžiuliai Šriubiškių dvaro rūmai, ponų namu vadinami, apdėlioti iš visų pusių.
Kitados čia buvo kitam dvarui priklausęs ūkinis kompleksas – palivarkas, kuris tik vėliau virto savarankišku dvaru. XIX a. pirmoje pusėje palivarką valdė bajorų Pisankų giminė, Viškovskiai, Sirvydai, Kulikauskai.
Medinius dvaro rūmus XIX a. pabaigoje pastatė vilnietis farmacininkas Steponas Sirvydas, kuris pardavė savo vaistinę ir su šeima įsikūrė Šriubiškėse. Galbūt todėl, kad nėra labai senas, dvaras išliko iki šių dienų.
Sovietmečiu dailiuose mediniuose Šriubiškių rūmuose veikė kolūkio kontora, o vėliau čia įsikėlė paprasti darbininkai. Kas žino, jei ne jie, gal dvaro ir visai nebūtų likę.
Šriubiškių dvaro sodyba į Kultūros vertybių registrą įtraukta 1992 m., vadinasi, ji valstybės saugoma jau 30 metų...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
