Dar oro uoste iš lėktuvo išlipę keleiviai spėjo juokaudami perspėti: „Sveikos, atvykusios į pensininkų Rojų“. Su drauge buvome girdėjusios, kad atostogaujančio jaunimo čia mažoka, ypač Puerto de la Cruz mieste, kuriame mes ir leidome atostogas. Įsitikinti šių teiginių tikrumu ilgai netruko – viešbutyje be mudviejų jaunų žmonių buvo toks skaičius, kurį pavyktų gauti ant vienos rankos pirštų. Na, ir keliaujant po salą, vis dėlto dažniau sutikdavome Tenerifę tyrinėjančias šeimas ar pensininkus, nei jaunimą, ištroškusį nuotykių.
Vis dėlto mums, norėjusioms nuo visko atsiriboti, Tenerifė buvo tikriausiai pats geriausias variantas atostogoms. Nutarėme derinti pasyvų poilsį su aktyviu ir išsinuomojusios automobilį kelias dienas pasidairyti po salą. Gavome dviem jaunoms merginoms subalansuotą automobilį – mažiukas ryškiai geltonas Citroen. Pakrikštijusios jį „mūsų mažute“ pirmąją dieną leidomės Teidės ugnikalnio link. Ne vienas vietinis su šypsena lydėjo „mažutėje“ sėdinčias dvi jaunas damas, o užsukus į degalinę personalo darbuotojai išsirikiavę su plačiomis šypsenomis veiduose stebėjo, kaip gi mums pavyks iš jos išminti. Jų didžiam nusivylimui – išvairavome tolyn be jokio vargo.
Norint trims dienoms išsinuomoti automobilį atsiėjo 55 eurus (+ kuras). Tiesa, planuojantiems pasekti mūsų pavyzdžiu reikėtų atsiminti dar kelias sąlygas, diktuojamas norintiems į pažintį su sala leistis nuomotu automobiliu: būtina turėti kreditinę kortelę, kad agentūra, patikėjusi jums mašiną, galėtų rezervuoti užstatą. Taip pat negalite būti „žalias vairuotojas“ – vairuotojo pažymėjimas turi galioti ne mažiau kaip dvejus metus. Navigacija gal ir palengvintų jums kelionę automobiliu, bet ši sala nėra didelė, todėl žemėlapio lankomiausioms vietoms atrasti pakanka.
Sliuogiant serpantinais aukštyn ugnikalnio link daugybė apžvalgos aikštelių, kuriose galima stabtelti pasidaryti papildomą „atviruką“ atostogų albumui ar leisti „mažutei“ atsikvėpti, kuri, tiesą sakant, turėjo vargo kopdama kalnais aukštyn. Planuojantiems pasivažinėti kalnais, reikėtų rinktis galingesnio variklio automobilį, tačiau taip pat nediduką – vingiuojant serpantinais ir taip sunkoka prasilenkti dviem automobiliams. Pakelėje trumpam verta stabtelti pasižvalgyti senajame krateryje. Iš tolo matyti uola vadinama Dievo pirštu. Ne ką mažiau įspūdingai atrodo ir kitos įvairiafigūrės uolos. Beje, būtent čia buvo filmuojami „Žvaigždžių karai“.
Riedame Teidės ugnikalnio link. Atsiduriame prie keltuvo, kuriuo keliamės į ugnikalnio viršūnę, esančią 3718 km virš jūros lygio. Tai – aukščiausias Ispanijos ir trečias pasaulyje pagal dydį vulkaninės kilmės kalnas. Vėjas kiek papurto mus, kelios merginos žvelgdamos žemyn aikčioja, tačiau be jokių nesklandumų pasiekiam aukštutinę aikštelę. Liko įkopimas į pačią viršūnę. Takas vingiuoja gana status, tačiau saugus. Čia tikrai praverstų patogi avalynė. Mūsų žvilgsniai užkliūva už kelių turisčių basučių su gana aukštais kulnais – mūsų veiduose nevalingai prasiveržia plačios šypsenos. Na, šiaip ar taip kai kurios dailiosios lyties atstovės ir į pliažą sugeba atkeliauti, avėdamos 10 cm aukštakulnius... Krateris 25 m gylio ir 50 pločio – taip viešai skelbiama. Keletas „atvirukų“ į fotoalbumą prie šiuo metu ramiai miegančio ugnikalnio ir leidžiamės žemyn.
 |
| 15min.lt/Kristinos Aksamitaitės nuotr. /Atostogos Tenerifėje |
Toliau duriame žemėlapyje į La Laguna – senąją salos sostinę. Dabartinė sostinė – Santa Cruz. La Laguna mieste galima pasivaikščioti po jaukų senamiestį. Miesto architektūra alsuoja XVII-XVIII amžiumi. Mieste įsikūręs San Fernando universitetas, tad per mokslo metus čia gausu studentų. Norintiems artimiau susipažinti su šio miesto istorija vertėtų užsukti į Casa Ossuna muziejų.
Atgal į viešbutį, esantį Puerto de la Cruz, kelionė ilgai netrunka – skrodžiame automagistrale. Mieste, kuriame buvome apsistojusios, įsikūręs įspūdingas Loro parkas, į kurį privalo užsukti kiekvienas gyvūnijos mėgėjas. Parke kasdien vyksta delfinų, orkų ir jūrų liūtų pasirodymai. Orkos nuteikia bene linksmiausiai, išmaudydamos visus pirmose eilėse sėdinčius žiūrovus. Iki paskutinio siūlelio permirkę turistai po pirmųjų tokių orkų pasispardymų lekia iš savo vietų aukštyn. Parke susipažinome su įvairiaspalvėmis papūgomis, flamingais, įvairiausių rūšių žuvimis, krokodilais ir pingvinais. Beje, pastariesiems įrengta erdvė iš tikrųjų atrodo įspūdingai.
 |
| 15min.lt/Kristinos Aksamitaitės nuotr. /Atostogos Tenerifėje |
Prie pat Loro parko pasilepinti kaitria saule ir atsigaivinti Atlante kviečia juodo smėlio paplūdimys. Pasyviam poilsiui Puerto de la Cruz mieste puikiai tiks ir Martinezo baseinai. Mes juos spėjome išbandyti. Tiesa, teks susimokėti už įėjimą, skėtį ir gultą, tad geriausia nusiteikti čia praleisti bent gerą pusdienį. Čia pat galima ir papietauti. Į mūsų pietus kėsinosi didžiulė antis, kuri, rodos, prašinėti turistų maisto, jau įpratusi.
Tikras išbandymas – kelionė Tenerifės iškyšulio – Punta de Teno link. Tai bene vienas labiausiai vingiuotų kelių, kokiais yra tekę keliauti Europoje. Tačiau vaizdas, atsiveriantis nuo skardžio į vandenyną, nuostabus. Užsukome ir į Mascą – buvusį piratų nykštukinį miestelį. Jis atrodo lyg didžiulis kalnų šlaitų, kuriuose išraizgyti siauri keliukai, įkaitas. Mažai trūko, kad Mascos įkaitėmis liktume ir mes – trumpam buvo įstrigęs vairas, bet gerai, kas laimingai baigiasi. Užsukome ir į Los Gigantes miestelį, kuriame pasitinka didžiulė, vietomis siekianti 500-800 metrų aukštį, uola. Suplanavusiems trumpai sustoti pasimėgauti Los Gigantes uolomis rekomenduotumėme į „būtinybių sąrašą“ įsirašyti, kad užsukus į Los Gigantes vertėtų leisti stabtelti akimirkai žavingai ir pasimėgauti kavos puodeliu ar ledų porcija besigrožint tarp uolų įsitaisiusiu jaukiu juodo smėlio paplūdimiu. Beje, norintys jame gali pasilepinti saule arba atsigaivinti.
Dar viena vieta, kurio su savo „mažute“ neaplenkėme – Garachico miestelio pakrantė. Po ugnikalnio išsiveržimo šioje pakrantėje susiformavo lavos baseinai. Netoli Garachico miestelio šaknis įleidęs seniausias, 2-3 tūkst. metų skaičiuojantis, Drakono medis. Jo aukštis siekia 25 metrus, apimtis 10 metrų.
Vieną dieną skyrėme pasilepinti Las Terecitas paplūdimyje, suformuotame Sacharos smėlio. Tai – tikriausiai gražiausias paplūdimys visoje Tenerifėje. Prieš pasiekdamos galutinį tašką – Las Terecitas paplūdimį – spėjome stabtelti dar keliose vietose tiesiog pasigerėti prieš mus atsiveriančiais gamtos peizažais. Važiuojant toliausiai į Rytus nutolusio taško – Almacigos – link, kur pakrantė yra nusėta vandenyno plaunamomis uolomis, teks pravažiuoti kalnų viršūnes, nuo kurių įspūdingo grožio vaizdai keičia vienas kitą. Iš tiesų tai vienas gražesnių kelių Tenerifėje, judant išnuomotu automobiliu tikrai verta apsidairyti ir šioje salos dalyje.
Apie maistą ir kainas
Gyvenome viešbutyje, kuriame buvo viskas įskaičiuota. Pasirinkti, kuo pamaloninti skrandį, tikrai buvo iš ko. Kanarų salos priklauso Ispanijai, tad buvo pasiūlyta vis kažkas iš ispaniškos virtuvės – paella (ryžių patiekalas su vištiena, jūrų gėrybėmis ar triušiena), tortilla (ispaniškas omletas), churros (ispaniškas skanėstas, skrudintas aliejuje) ir pan. Už viešbučio ribų galima paragauti įvairiausių užkandžių (tapas – isp.), jūros gėrybių. Kainos? Mums pasirodė, kad nesikandžioja.
Kainoms palyginti verta paminėti ir tai, kad litras benzino kainuoja vos daugiau nei eurą. Pigiau nei Lietuvoje. Tad tikrai verta leistis į pažintį su sala savarankiškai.
Grįžome pailsėjusios, pilnomis kišenėmis gerų įspūdžių ir pasirengusios kibti į darbus – tad gal „pensininkų Rojus“ išėjo į naudą?
