Kad patektume į Terespolį, turėjome nuvažiuoti daugiau nei trisdešimt kilometrų. Aplenkus Gudžiūnus pasukome dešiniau ir už keleto kilometrų mus pasitiko ieškomasis Terespolio kaimas, o jame – vos kelios gyvenamosios sodybos: į vienas iš jų buvo liūdna žiūrėti, kitos – kruopščiai prižiūrėtos, bet kiemuose kol kas – nė gyvos dvasios. „Kaltas karštis“, – pamaniau. Važiuojame toliau.
Tikslas – aplankyti dvarą
Mūsų tikslas – nuvykti prie garsiojo, kadaise garbingą trečią vietą Lietuvoje užėmusio Terespolio dvaro ir bene gražiausio Kėdainių rajone buvusio parko. Iš pradžių žvyruotu keliuku, vėliau siaurais, apsuptais krūmų, medžių ir apleistų sandėlių bei kitokių, mano akimis, kultūriniam paveldui priklausančių pastatų, takeliais vargais negalais pasiekėme XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje statytus Terespolio dvaro rūmus.
Gyvena vos kelios šeimos
Apėjus aplink matyti, jog tiek dvaro rūmams, tiek ir prie jo esančiam parkui priežiūros trūksta, bet gyvos dvasios čia būta: stovi du automobiliai, po vienu iš jų atokaitoje įsitaisęs guli katinas, kiek tolėliau mus išvydęs pradėjo loti šuo, o visai netoliese savo darželyje išvydau besikapstančią nors ir garbaus amžiaus, bet guvią moterėlę. Skubu pakalbinti.
Vanda prisistačiusi aštuoniasdešimtmetė ima pasakoti, kad kaimas po truputėlį merdėja. Minutėlę susimąsčiusi moteris patikino, kad Terespolyje šiuo metu gyvena vos kelios šeimos, ir tai visi pagyvenę žmonės, jaunesnių čia nė su žiburiu nerasi.
Nebėra kam rūpintis
„Pati čia gyvenu jau penkiasdešimtmetį. Per tą laiką sukūriau šeimą, užauginau tris vaikus: dvi dukras ir sūnų. Deja, anksti netekau vyro, o vaikai išsivažinėjo. Šiuo metu buvusiuose Terespolio dvaro rūmuose gyvenu su viena iš dukrų.
Kai atsikraustėme į rūmus, tai buvo 1960 metais, pastatas atrodė visiškai kitaip nei kad matote dabar.
Dvaras buvo atstatytas, atnaujintas. Jame buvo įkurdintas Žemdirbystės instituto skyrius, kuriame daugindavo sėklinę medžiagą. Visi gyvenantys rūmuose buvo skyriaus specialistai. Pastate iš viso buvo apgyvendintos aštuonios šeimos.
Ir šalia esančiam parkui priežiūros netrūko. Jis buvo labai išgražintas, nepriekaištingai išpuoselėtas: parke augo net ir tokių medžių kaip maumedžiai ar įspūdingo grožio veimutinės pušys, na, žinoma, ir kitokie medžiai.
Tačiau kaimui pradėjus tuštėti: vieni išmirė, kiti išsikėlė, tiek rūmų pastato, tiek parko būklė labai suprastėjo.
Terespolyje šiuo metu gyvena vos kelios šeimos, ir tai visi pagyvenę žmonės, jaunesnių čia nė su žiburiu nerasi, – sakė Vanda.
Ir kuo tolyn, tuo blogyn. Palyginus kaip buvo anksčiau, dabar matant tokį vaizdą darosi graudu. Daugelį dvarui priklausančių pastatų perpirkę ūkininkai padarė juose sandėliavimo patalpas.
Dvaro rūmų ir parko priežiūra nukrito ant mūsų, pastate gyvenančiųjų, pečių. Pati tvarkytis nebeturiu jėgų, o su dukra, kiek galime, apsikuopiame. Pernai namuose pasidarėme remontą, susidėjome langus. Atvažiavę anūkai aplinką padeda aptvarkyti“, – pasakoja Vanda.
Išvykti neketina
Tačiau kad ir kaip jau bebūtų, moteriškė kraustytis iš šio atokaus kampelio tikrai neketina. Kaip Vanda patikino, jos dukra taip pat.
„Neskaitant to, jog kaimas nyksta, tokiame amžiuje jau tikrai niekur neketinu eiti. O beje, kur aš eisiu? Pas sūnų? Jis gyvena Radviliškio rajone, labai mažame butelyje, augina keturis vaikučius. Vietos tikrai būtų maža“, – sako moteris ir džiaugiasi, kad nors ir išvykęs gyventi į miestą, sūnus su šeima nepamiršta gimtinės ir dažnai apsilanko Terespolyje.
Vyksta su dukra
Vanda užsiminė, kad anksčiau jos kieme buvo ir daugiau gyventojų. Ji laikė ir vištų, ir triušių, tačiau pasak moters, paslapčiomis į kaimą atbidzenančios lapės ar kiti žvėriukai kaskart nugriebdavo po vieną. Dabar terespolietės kiemą saugo tik šunelis ir atklydusi katytė. Na, ir dar šešios karvutės, bet čia jau dukros reikalas, Vanda apie tai nedaugžodžiavo.
Prižiūrėtame Vandos darželyje pilna visko: ir agurkų, ir svogūnų, ir morkyčių, ir gėlyčių bei uogyčių. Nuėmusi derlių senjora skuba ruoštis žiemai: uogas ir daržoves konservuoja.
Deja, bet kitų produktų tenka vykti į parduotuvę. Dažniausiai ji apsipirkinėja Akademijoje. Pasiteiravau, kaip gi ji nuvykstanti iki minėtosios vietos, nes atstumas tikrai nemenkas. „Autobusu“, – tačiau po to pabrėžė, kad dabar vis tik dažniau yra vežama su visai neseniai sutvarkyta dukros mašina.
„Taip patogiau, ir nusipirkti galima daugiau. Neprivažinėsi juk kiekvieną dieną tokio atstumo“, – patikino moteris.
Neradę darbo čia, Terespolyje ar aplinkiniuose kaimuose, vaikai išvažiavo į užsienį, kiti apsistojo kituose Lietuvos miestuose, – sakė Ramutė.
Akį patraukė dekoracijos
Pasidairę po ponios Vandos apylinkes nebetrukdome moteriai darbuotis. Maloniai pasišnekučiavusios atsisveikiname.
Tuo pačiu keliuku, kaip ir atvažiavome, patraukiame atgal. Pastebime sandėliavimo patalpose supiltus grūdus, o kitoje pusėje stovintį traktorių, šalia vaikštinėjantį vyruką. „Ūkininkas“, – pamaniau. Tačiau nesustojome.
Juk Vanda pabrėžė, kad Terespolyje vietinių ūkininkų nėra. Ji minėjo, kad visi patalpas sandėliavimui šiame kaime išsipirkę ūkininkai – nevietiniai, jie iš Vikaičių.
Riedant siauru takeliu atgal akį patraukia vienos sodybos aplinka. Prieš tai kažkaip nepastebėjome, matyt, nesitikėjome, kad galėsime išvysti tiek įvairių dekoracijų: išmargintą pavėsinę, ryškiai išdažytus šulinius, ant žemės pūpsančius malūnėlius, aibę gėlių ir kitokių atributų – jų kūrėjas, kaip vėliau paaiškėjo, Juozas.
„Rinkos aikštės“ gerbėjai
Artėjant minėtosios sodybos link pasigirdo muzika. Išgirdau ir balsus, o pasukusi už kampo išvydau du dviratį apžiūrinėjančius vyrukus: Raimundą ir Vilių, kaip paaiškėja vėliau – tikrus „Rinkos aikštės“ laikraščio gerbėjus.
„Labai gaila, kad kaimas šitaip apleistas. Pamenu, anksčiau, sulaukdavome turistų net iš Vokietijos. Terespolio dvaro rūmai buvo itin lankoma vieta. Blogiausia tai, kad darbo vietų čia nėra, o tai skatina išvykti.
Dabar ir pats pastovaus darbo neturiu. Dirbu pas vietinius ūkininkus, pagelbėju, kai reikia, nes be mašinos pasiekti tolimesnes vietoves labai sudėtinga, todėl darbą renkamės čia aplink“, – postringauja Raimundas.
Pasiilgo praėjusių laikų
Mums besikalbant pasigendu Viliaus. Tad sveikinuosi su dar vienu namo gyventoju Juozu. Kaip jau minėjau, Juozas – kiemo dekoratorius, pasiilgstantis praėjusių laikų.
„Pamenu, kai Terespolio dvare dirbo Vytautas Mišeikis. Ji buvo puikus vadovas, ypatingai sutvarkęs tiek parką, tiek ir dvaro sodybą. Tais laikais buvo sutvarkytas ir kaime esantis malūnas“, – pasakoja Juozas.
Prabilo linksmesne gaidele
Kiek linksmesne gaidele nei tik apie nykstantį kaimą, prakalbo iš namo išėjusi moteris – Juozo žmona Ramutė. Ji pradėjo šnekėti apie savo atžalas, kurios, be jokios abejonės, taip pat pabėgo iš Terespolio, tačiau geresniu vaikų gyvenimu svetur besidžiaugiančios moters širdis visgi laiminga.
„Nepalyginsi, koks gyvenimas čia ir ten. Neradę darbo čia, du vaikai išvažiavo į užsienį, kiti apsistojo Lietuvoje, tačiau kituose, didesniuose miestuose, nes mūsų kaime – jokių perspektyvų jaunam išsilavinusiam žmogui.
Iš viso su vyru užgyvenome dešimt vaikų. Dabar turime šešiolika anūkų, aštuonis proanūkius. Šeima tikrai didelė. Šventes mėgstame švęsti visi kartu, tad kai visi susirenka, prie vieno stalo net nesutelpame. Tačiau džiugu, labai smagu dėl jų, bet viduje kartais ir graudulys ima.
Juk anksčiau, kol dar vaikai kieme bėginėjo, čia buvo kur kas triukšmingiau. Dabar, kai visi jauni išvyko, sodyboje taip tylu pasidarė“, – pasakoja Ramutė.
Pasikalbėję su svetingais, itin maloniais ir iškalbos nestokojančiais Terespolio gyventojais, sužinoję atokaus kaimo situaciją ir išklausę gyventojų nuomonės palikome kaimą ir patraukėme atgal.
